Dreamers

Praeina metai, o kad dingo jau tiek daug dienų, tau pasufleruoja tik kalendorius... Keista, bet jausmai nelabai pasikeičia. Tuštuma ir niekaip neatsakomas klausimas "kodėl?" lieka ir po 12kos mėnesiu... ir po 3 metų... Labai neišpasakytai sunku yra palaidoti mylimą žmogų. Kiekvieną kartą kažkuri tavo dalis lieka sužalota.. tikriausiai ta, kuri atsakinga už tikėjimą laimingomis pabaigomis ir šviesiu rytojumi... Lieka geri prisiminimai ir suvokimas, kokie laikini ir trapūs yra gyvenimai. Kokie neatidūs esam vieni kitiems, kai viskas gerai... Ir kaip gailimės, kai atsitinka nepataisomi dalykai... Visa laimė, kad galima susapnuot...

H o p e

Dalykas tas, kad pasidariau kažkokia atbukus. Vidinių emocijų amplitudė pasidarė itin nedidelė. Net verkt žmoniškai nelabai moku. Pašniurkščiot tik. Gyveni žmogus ir rambėja skūra kiekvieną mielą kartą, kai tau įkanda. Ir kai kandi tu. Tiek tos romantikos, tiek to grožio. Vakar naktį ilgai sėdėjau balkone ir žiūrėjau į viso Vilniaus žiburių gražumą. Pagalvojau, kad gyvenimo meilė turbūt yra baisiai instinktyvus ir net paradoksalus dalykas, sakyčiau. Labai jį mylėjau vaikystėje, kai maniau, kad viskas yra pasiekiama ir viskas bus nuostabu, kaip tuose filmuose, kur vienintelė reali pabaiga yra happyendas. Dabar, kai žinau kiek gyvenime visokių rūšių ir konsistencijų šūdų, ir kokio reto šlykštumo prišiktadūšių žmonių pasitaiko, myliu dar labiau.

F a r e w e l l

Kaip gerai mes išmanom gyvenimiškas teorijas, kokie puikūs strategai esame... Ir kokie netikę praktikai. Kiek daug dalykų lieka nepasakyti. Kiek daug visko nepadaryta. Kiek iššvaistyta laiko, progų ir šansų... O kaltininkų paieškos užsibaigia ties senu veidrodžiu ir pirštu nukreiptu į savo atvaizdą jame. Nieko aiškaus. Nieko apčiuopiamo. Tik daug klaustukų. Ir apmaudas, nes eilinį kartą nepadarei, ką galėjai.

.

Džiugesį dažniausiai vainikuoja ašaros. "Verk verk, mažiau myši".

.

Yra naujienų, kurios tiesiog išmuša kietą pagrindą iš po kojų. Kai netenki artimo žmogaus, visai nebesvarbu ar žinojai, kad tai tik laiko klausimas, ar ne, bet pasijunti lyg mėsmalėje. Aš niekada nepamiršiu tavęs, mano mylimas sielos broli. Niekada nepamiršiu ką man pasakei paskutinį kartą... Nieko nepamiršiu.

Šuns Žvaigždė

Aš, Sado ir Mazo. Mes geriausi draugai, nes beveik niekada nesiskiriam. Nes vienas kitą puikiai suprantam. Nes toks gyvenimas. Negydomos žaizdos pūliuoja, pūva, metasi gangrena. iš pradžių tik į audinius, po to ima pūti ir kaulai...

.

Pažiūrėjau "Candy". Tyliai paverkiau iš smaugiančio liūdesio ir protingo džiaugsmo. Ir dar pora užkalbėjimų, kad praeitis liktų ten, kur yra dabar - kažkur prie švytinčio Sirijaus. Tarp sprangių kosminių ūkų ir lengvų saulės dulkių. Ten, kur nieko nėra, iš kur negrįžtama ir kur nėra lankymo valandų. Tiesiog.

.

Niekada nebuvo taip velniškai sunku, kaip sunku yra dabar. Dar niekad nebuvo taip baisu. Taip neramu. Ir taip svetima. Niekada niekas tiek daug iš manęs nereikalavo. Dar niekada nereikėjo daryti tiek dalykų, kurių daryti siaubingai nenoriu. Ir neturiu jėgų. Kažkodėl visada šitaip - kai turi noro, jėgų ir entuziazmo, to iš tavęs niekam nereikia. Kai tik juodas mėnulis pačiam zenite - pikas. Nors stauk. Toks jausmas, it mane kas traiškytų. Lėtai, po vieną kaulą. Brakšt, brakšt.

.

Širdis plaka tingiai ir tyliai. Lyg vilktų koją už kojos. Klakt - klakt - klakt - klakt... Lyg jos nebeturėčiau. Lyg ji būtų leisgyvė. Gelsva kavos puta sukasi ratu ir kimba prie švaraus puodelio. Lengvas kartėlis kartais į naudą. Juokinga. Juokinga ir kvaila yra tai, kad šito blogulio niekam parodyti neturiu nei menkiausio noro. Belieka rašyti. Ir pūsti baltus nemigos ratilus į šaltą pavasario naktį...

Seni skeletai

Darbuojuosi kaip eiklioji domochaziaika... Nuo dažymo iki mišrainės. Nuo vonios šveitimo iki juodų šešėlių... Ūdra Ūdra...

.

Kartais taip norisi tiesiog teleportuotis į Šakius. Pasidažyt ir teleportuotis... :D

.

Rytoj krikštynos. Bus balius, bus baliukas... :D

.

Gyvenimas kartais iš mūsų šaiposi. Tiesiai į veidą. Ir be jokių užuolankų.

.

Kalbant su Giedre naktį, galima išvystyti kosmoso gilumo filosofinių temų... Kurios dažniai (mano dėka) susiveda į vyrus.. Dažniausiai kokį vieną........ :D

Queen of The Bongo

Darbinga dienelė buvo. Pirkau daugybę sąsiuvinių, feną, sesei džinsus, pampersus broliui... Ir palikau sesei gerą įspūdį. Su manim sveikinasi gražūs bičai ir kabina pardavėjai.. :D Hehe.

O paskui turėjau ūpo ir pagamaninau itališkus pietus. Kaip smagu gamint! Tik kad indai patys neišsiplauna.....

.

Šiaip man su tėvais gyvent yra labai gerai. Smagu, jauku ir visa kita... Džiunglių karaliai... ;DD Na bet po galais, tas atsiskaitinėjimas ir zvygimas "Brangi mama, noriu eit į Onutės gimtadienį... tikrai noriu...". Ajai. Užknisa. Ir nežinau kaip čia prisimeilinti ir paprašyt, kad leistų daryt Woodstock paminėjimą. Jau matau nepatiklią miną ir tiriamą žvilgsį... :D Mielai šiandien pasitūsinčiau. Buvo 2 puikios galimybės... Bet. Na tiek to... Einu pašveisiu ką nors...:D

.

Kas man iš tos laimės

Ir iš tos garbės

Jei aš vienas džiaugsiuos

O šimtai liūdės

Lullaby

4 ryto, kai pradeda švisti ir paukščiai kaip išprotėję ima klykaut savo giesmes... Milda eina miegoti. Gaila, labai labai gaila, kad neturiu balkono iš savo kambario. Būtų daug patogiau sėdėt, nei ant palangės... Man labai patinka trumpos ir šviesios naktys. Miške tylu. Oras pilnas žolės kvapo. Šilta. Ir liūdna. Taip ir nusigert galima... Kai buvau jaunesnė, viskas atrodė kur kas paprasčiau. Negalvojau kaip bus, jei bus... Neplanavau... neturėjau didelių tikslų... Nejaučiau, kad tuoj reikės kažkur kraustytis, kažką mokytis, kažko ieškot... Kad įprastinis gyvenimas nutiks. Tiesiog dariau ką norėjau, sakiau ką norėjau, mylėjau, ką norėjau. Dabar už tą meilę moku. ne visi žmonės yra tokie, kokie atrodo... Ir gerai. Mokausi iš klaidų... Paryčiais galva būna šviesesnė. Minčių daugiau. Mažiau nesąmonių. Daugiau prisiminimų... Niekas nekvaršina galvos. Tylu. Ramu. Gera. Tik kartais reikia pasikalbėt. Naktį nėra su kuo. Nebent su kiauniukais pastogėj.

.

Atrodo tiek mažai trūksta iki visiškos, absoliučios, nedalinamos ir neskaldomos laimės... Pamažu susirenku beveik viską, apie ką svajojau. Beveik. Ir negaliu pakęst to neapibrėžtumo, mįslių ir miglotų faktų... Jaučiuosi kvailai. Bet juk čia tik žaidimas... Negi ne?

.

...tiesiog trūksta kvapo...

Requiem

Ką gali pasakyti, kaip gali jaustis ir kokios mintys sukasi galvoje kai netenki bene brangiausio žmogaus? Viskas paprasta. Velniškai skaudu. Per ašaras nebeįmanoma kvėpuot. Nieko nesinori. Tik įsiraust kur nors ir išsiverkt šimtąjį kartą... Aš jaučiau. Aš žinojau... Bet vistiek... Praėjusią naktį aš ją sapnavau... O kai vakare suskambo telefonas, supratau...

.

Laukia 3 dienos pragaro. Nesuprantu lietuviškų papročių. Tou metu, kai šeimai yra baisiausia, skaudžiausia, kai norisi tik tylos, ramybės ir dar kartelį ramybės, reikia iškęst žmonių srautus ir visą tą maišalienę... Aš negaliu žiūrėt į mirusį žmogų. Man tai yra kažkoks košmaras... Kažkoks pragaras... Hm. 18 savo gimtadienio kaip gyva nepamiršiu...

.

Stengiuosi nusiramint. Negalvot... Negaliu. Nieko negaliu...

Californication

Aš sentimentali. Ir aš tai pripažįstu.... Aš verkiau pažiūrėjus "Dirbtinį Intelektą", o "Titanikas" ašarose paskestų antrą kartą... aš atsimenu visų savo meilių gimtadienius, atsimenu viską.

.

Gal kartais be reikalo.

.

Ramiau yra pamiršti.

Headache

Apgultis tęsiasi. Vombatė vis dar vamba. Kaip vienas žmogus taip teršt namų aurą sugeba?

.

O šiaip gyvenime nelabai kas keičiasi. Tiksliau niekas nesikeičia. Tik mini intrigėlės klasėje, permainos ir sumaištys mano galvoje, atsiveriančios akys ir nusivylimą keičiantis džiugesys...

.

Niekad nemaniau, kad vardo rinkimas gali tapti tokia audringa diskusija... :D

.

Panoriu ir praeina. Taip ir gyvenu.

.

Jėzus gali vaikščioti vandeniu, Chuckas Norrisas gali vaikščioti Jėzumi.

Mosquito song

Tylios tykios mintys. . . Garsūs beprasmiai žodžiai, painūs kvaili sakiniai, kurie visai nepasako to, ką turėtų pasakyt. . . Keisti, protu nesuvokiami sutapimai. Iškreipti vaizdinai. Tiek belikę iš mano realybės.

. . .

Džiaugsmo šūksnis užstrigęs kažkur tarp skrandžio ir Oriono. Kiaurai šlapi batai, kelnės, delnai, ir akys. Žalias slėnis. Žali toliai. Geltoni toliai dar toliau. Baugšti saulė. Deja vu. Kažkas nepaprastai pažįstamo. Dalelė to, kas atrodė prarasta ir seniai sunaikinta. . . O štai, pasirodo, kad neįmanomo nėra nieko - mano hipotezės nuėjo velniop. Viskas gyvenime yra nesuprantamai painiai išmėtyta ir iškaišiota giliausiuose užkaboriuose, toli toli nuo akių, kažkur pasąmonėje, o gal tiesiog būtent po pat akimis?. . . Bet viskas yra čia. . . . Ir dar būtinai išnyra iš už kokio posūkio, kai to visiškai nesitiki. . . Nes taip būti turi. Taip būti privalo. Nes taip yra. . . Tiek skurdžios logikos. Tiek banalios, ir per tiek laiko jau nuvalkiotos kaip reikiant, filosofijos. Tiek tos vaikiškos meilės. Pusvalandis ir 3 minutės keistų prisipažinimų ir atvirų minčių. Kai pagalvoji, tai už ramią sąžinę geriau yra tik atvirumas.

. . .

O mažiausiai tikėti dažniausiai būna skambučiai. . . Krūpteliu. Atsiliepiu. Išgirstu iki skausmo gerai pažįstamą balsą. Kaip kartais smagu paplepėt apie nieką, tiesiog šiaip, nes norisi. . .

. . .

O liūdna pasidaro, kai grįžti, paglostai savo šunį, kuriam dabar nervinė krizė, nes jį pririšo, nors iki šiol galėjo klajoti vienas. . . ir dar į kailį davė. Už instinktus. . . ir pagalvoji, kad jį supranti. Nes ir pačiai kartais tenka sėdėt raudonom akim, krečiant drebuliui, visų bijant ir jaučiantis vaiduokliu, kuris atsidūrė ne savo vietoje, ne savo laiku, ne dėl savo kaltės. . . Abu su Bobu mes sėdim pririšti prie tos pačios senos būdos, kuri pergyveno jau ne vieną kartą, tokiu pačiu trupu, aprūdijusiu lenciūgu, maitinami tos pačios griežtos rankos. . . Tik man dar yra prošvaisčių, o jam jau tik vienintelė - mažas švino gabaliukas, kurį garsiu pokštelėjimu nukreips ta pati, jį šerianti ir vis paglostanti ranka. . . Ar ir man taip bus?

. . .

Queens Of The Stone Age - Mosquito Song . . .