Where Is My Mind?

Kas kitas žinos, jei ne tu pats? Kas kitas nuspręs? Kas gali geriau žinoti ko tu nori, kas geriau žino tavo lūkesčius, kas gali geriau žinoti galimybes ir kliūtis?... Jo, man irgi įdomu kas, nes aš tai nei velnio nežinau ir nesuprantu...

Kažkaip visada prieinu kryžkeles, kurių taip nekenčiu. Ar čia iš serijos "Ko bijosi, tas ir bus?". Užverti kelius kažkam, dėl kažko, kas galbūt yra tiesiog troškimas ir fantazija, ar atsisakyti to troškimo dėl kažko apčiuopiamesnio, bet toli gražu ne taip masinančio?...

Dvi savaitės tylos, ramybės ir miško. Niekur nekėliau kojos. Priverstinė detoksikacija ir šeimyninė terapija. Grįžtu į vakarėlių siautulį su nauja jėga. :D

Seabeast

Nieko gero... Visiškai nieko gero. Tik dar daugiau maišaties ir širdperšos. Nemoku gyventi. Nemoku mokytis iš savo klaidų. Iš viso. Kas su manimi darosi? Kažkokia kvailystė. Kažkokia nesąmonė... Kažkas... Kažkas ko nebekontroliuoju. Kažkas, dėl ko nebeturiu dūšios ramybės. Tai, dėl ko nesijaučiu kalta, bet kas rimtai gadina man gyvenimą. Kodėl viskas su tais žmonėmis taip sudėtinga... Na kodėl kodėl kodėl...

Streamline

Nenoriu būti demagogė. Nenoriu vaidinti, kad suprantu visų pasaulio blogybių kilmę, ir visų žmonių liūdesio ir vienatvės priežastis. Kad galiu išnarplioti tas šaradas ir išgelbėti kiekvieną paklydusią sielą. Nes taip nė velnio nėra. Ir nemanau, kad kas nors tai geba. Nebent koks naujai atsiųstas mesijas. Nenoriu būti kalė intrigantė. Nenoriu lipti kažkam per galvą, ręsti savo laimę ant svetimos. Istorija byloja, kad dar niekada nieko gero iš to nebuvo... ir nebus. Nes kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Ar bent jau mes taip suprantame likimo spyrius šiknon. Nenoriu būti ta, kurios vardą prisimena tik tada, kai reikia. Nenoriu turėti antro veido. Nenoriu vaidinti gyvybe pulsuojančio Arlekino, kai širdyje merdi ir stūgauja Frankenšteinas. Nors juoktis iš skaudžių dalykų turbūt vienas geriausių metodų, norint apmalšinti tą sopulį. Nenoriu meluoti. Nei sau, nei pasauliui. Nenoriu patapt žostka menininke Kuvalda, vos pasėdėjus porą savaičių sostinėje ir vadint, kad tą provincialumą galima paslėpti po juokingu vilnietišku akcentėliu. Nenoriu gerti vandens iš prispjaudyto šulinio. Nenoriu taikstytis su dažniausiai man nepalankiomis aplinkybėmis. Nenoriu tenkintis kažkieno paliktais trupiniais. Nenoriu būti eilėje antra. Nenoriu dublikato. Nenoriu vieno vakaro svaigulio. Nenoriu tylėti. Nenoriu žaisti pagal svetimas taisykles. Nenoriu bijoti. Nenoriu. Nebenoriu. Nors kaip žinia, gyvename sušiktoje skylėje, su didžiule iškaba "PASAULIS". Čia niekas neklausia "O gal tu nenori?". Čia yra taip, kaip turi būti. O jei kažkas nepatinka, eik velniop, arba bandyk pakeisti ką nors pats. Kai pagaliau išlendi iš po mamos sijono, supranti, kad viskas yra kiek kitaip, nei gimtojoje gūžtoje. Ir dar ganėtinai kitaip, nei Holivudo misteriškose pasakose. Mane šildo tik tai, kad susivokiau ganėtinai anksti. Kad nebėgsiu su banda į tą pusę, į kurią neš. Ir kad myliu gyvenimą stipriai, kaip niekad iki šiol nemylėjau. :>

Šuns Žvaigždė

Aš, Sado ir Mazo. Mes geriausi draugai, nes beveik niekada nesiskiriam. Nes vienas kitą puikiai suprantam. Nes toks gyvenimas. Negydomos žaizdos pūliuoja, pūva, metasi gangrena. iš pradžių tik į audinius, po to ima pūti ir kaulai...

.

Pažiūrėjau "Candy". Tyliai paverkiau iš smaugiančio liūdesio ir protingo džiaugsmo. Ir dar pora užkalbėjimų, kad praeitis liktų ten, kur yra dabar - kažkur prie švytinčio Sirijaus. Tarp sprangių kosminių ūkų ir lengvų saulės dulkių. Ten, kur nieko nėra, iš kur negrįžtama ir kur nėra lankymo valandų. Tiesiog.

.

Niekada nebuvo taip velniškai sunku, kaip sunku yra dabar. Dar niekad nebuvo taip baisu. Taip neramu. Ir taip svetima. Niekada niekas tiek daug iš manęs nereikalavo. Dar niekada nereikėjo daryti tiek dalykų, kurių daryti siaubingai nenoriu. Ir neturiu jėgų. Kažkodėl visada šitaip - kai turi noro, jėgų ir entuziazmo, to iš tavęs niekam nereikia. Kai tik juodas mėnulis pačiam zenite - pikas. Nors stauk. Toks jausmas, it mane kas traiškytų. Lėtai, po vieną kaulą. Brakšt, brakšt.

.

Širdis plaka tingiai ir tyliai. Lyg vilktų koją už kojos. Klakt - klakt - klakt - klakt... Lyg jos nebeturėčiau. Lyg ji būtų leisgyvė. Gelsva kavos puta sukasi ratu ir kimba prie švaraus puodelio. Lengvas kartėlis kartais į naudą. Juokinga. Juokinga ir kvaila yra tai, kad šito blogulio niekam parodyti neturiu nei menkiausio noro. Belieka rašyti. Ir pūsti baltus nemigos ratilus į šaltą pavasario naktį...

(NO)California Dreamin'

Kalifornija... Utopija. Bent taip rodo serialai ir pasakoja grįžę emigrantai.... :D

.

Tikriausiai bet koks geras gyvenimas, kurio negalime turėti atrodo utopija... Logiška. Tačiau kaip nesvajoti apie nuolatinį gerą orą, šiltą vėją, žydrą vandenyną, kaitrią saulę, tvarką... Kaip nesvajoti apie gyvenimą didelėje turtingoje šalyje, kai pažvelgus pro langą pamatai pusnynus (jau kovas!!!), per televiziją tau pasakoja kokie vagys ir nusikaltėliai sėdi valdžioje ir kokio dydžio kyšius jie ima už priimtus nelogiškus įstatymus, mūsų maisto pramonė - dešra iš dvėselienos, gėrimuose nuodai, duonoje nuodai... Kaip viešu reikalu tapusi pedofilijos byla yra sėkmingai maskuojama... Mokymo programas ir švietimo reformas sudarinėja paskutiniai subingalviai, turbūt net nesuvokiantys kas ta mokykla, ko galbūt derėtų mokyti ir ko reikalauti... Tose pačiose mokyklose veši smurtas, mokinukai žudosi, vartoja narkotikus.. Vardinti galima be paliovos... Bet kažin ar kovo 11-oji yra tam tinkamas metas. Nors jei ne dabar, tai kada? Kuo rytojaus diena bus kitokia, kodėl negaliu dienoraštyje rašyti to, kas mano galvoje... Vakar žiūrėjau Landsbergio kalbą kažkokią... Juokinga, kai turtingi ir gerai gyvenantys žmonės ima postringauti, kaip visuomenė nuskurdusi dvasiškai, kaip žmonėms rūpi tik materialusis gerbūvis, pilvo kultas.... Na atsiprašau... Kokia gali būti kalba apie patriotizmą, apie moralinių lobių puoselėjimą, kai gausybė šeimų neturi ko valgyti? Tėvynės meile gyvas nebūsi. O ypač tokios tėvynės, kurios vaikai labiau primena našlaičius... taip kaupiasi pyktis, kai eini per gyvenimą ir matai kaip žmonės gyvena skirtingai.... Vieni grobia biudžeto lėšas ir darosi rezidencijų remontus už milijonus, o kitų visa šeima turi išsiversti su 500Lt per mėnesį... Tai kur čia teisybė? Kur čia šviesa? Ir iš kur bus tos žydinčios vienybės, kai matai, kokia klounų šutvė valdo valstybę. Sprogti galima, kaip pikta. Tik va įdomu, per kiek laiko žmogus supūva patekęs valdžion? Per kiek laiko išmokstama taip naglai viena ranka vogti, o kita ranka mojuoti rinkėjams, kad, na atleiskite brangūs žmonės, tačiau vaistų nėra ir nebus, darbo negausit, o pašalpų irgi nėra, nes mes premijas išsimokėjom...

.

Pavariau čia kaip mūsų mokyklos didysis politikas elektrikas Rimas. Bet kad labai pikta. Paskutinis lašas buvo nauja mokyklų pertvarkos reforma ir faktas, kad norima padaryti tokią akciją atrakciją, jog dirbantis jaunimas (iki kokių 25 metų) gaus mažesnį, negu minimumas atlyginimą... Tai po galais, (dieve dieve, kaip aš mintyse siaubingai keikiuosi....) tu atsėdi 12 metų sušiktoj mokykloj, tada dar 4 metus universitete, už kurį dar ir susimoki kosminius pinigus... O tada tu dirbi, blin, už centus! Iš mūsų šaiposi ir net nebando to slėpti......

.

Po šitų šlykštybių bandau ramiai pakvėpuot. Nes tikrai nervai nelaiko. Pasiutusiai pikta. toje Kalifornijoje, žinoma, irgi visokio mėšlo yra. Tikriausiai net daugiau. Nors ne, daugiau mėšlo negali būti... kažkaip kai nesidomi, kai neskaitai laikraščių, nežiūri debatų ir publicistinių laidų, kai tiesiog eini į mokyklą, savaitgalį patūsini ir pamiegi... Kai tiesiog gyveni savo rutinoj nesidairydamas į šalis ir neieškodamas pasaulio šiukšlių, viskas atrodo gerai. Bet neduokdie kryptelėsi galvą šonan.... Sodoma ir Gomora, peklos prieangis, ar dar kas nors faino iš šitos serijos..

.

Labanakt, patriotai.

http://www.youtube.com/watch?v=V0UcQDUR-fU&feature=related

Dance with me

Parašyti yra daug lengviau, negu pasakyti balsu. Gali pasislėpti už įmantrios sakinio konstrukcijos, įrėminti viską dailiais bei spalvingais epitetais, pagardinti šauktukais... Pagalvoti... Rašant nereikia žiūrėti į akis, nereikia galvoti kur dėti rankas ir kaip nesusijuokti rimčiausioje vietoje... Rašydamas neparausi dėl leptelėtos nesąmonės. Kalbant užduotis pasidaro gerokai sunkesnė...

.

Puikus dalykas yra draugas. Smagu atrasti artimą žmogų. Verki ant peties, juokiesi iš tų pačių nesąmonių, keiki, guodiesi... ir tik laikas gali pasakyti, kuriai draugų kategorijai šitas žmogus priklauso.

.

Planai planais, o realybėje koją kartais pakiša nelauktos ir nenumatytos kliūtys. Toks tėvų darbas - griauti maištingus mūsų planus.

.

Kuo ilgiau miegu, tuo labiau miegoti noriu.

.

Reggae. Reggae. Reggae.

Dooo-oooooooo-oooo-o.....

Ar man tik vaidenasi, ar šventės rimtai praėjo? Io. Basta. Vakar dar tėčio gimtadienį atšventėm. Ganėtinai ramiai. Ir jaukiai. Užtat ruoša buvo intensyvi. Kepiau, tarkavau, pjausčiau, maišiau, tepiau, barsčiau, dėliojau, skaičiavau (pasitaikė ir apsiskaičiuot), nešiojau, pilsčiau... Pieš miegą pakalausių senų gerų dainų... Gal dėl to visokios nesąmonės ir sapnavosi...

.

Gražiai snigo. Atsiminiau seną draugą. Net ne vieną... Kartais atmintyje sušmėžuoja veidai, kuriuos mačiau vos kartą... O kartais prieš akis sovi tie, kuriuos pažįstu itin gerai...

.

Prieš porą dienų baigiau "Sidro Namų Taisykles". Fantastiška knyga. Dbar nekantrauju kaip nors, kur nors, kada nors pamatyt filmą! Kiek mačiau, tai ten turėtų mano Jake Gyllenhaal vadint! :P

.

.

Matai, kaip kartais gyvenime būna.... :>>

Apie tą patį

Nuo paskutiniojo įrašėlio praėjo nemažai laiko, tačiau situacija ne ką pasikeitė... Viskas lyg neblogai, nieko netrūksta, nieko neskauda... bet... Matyt, tas nesižinojimas ko noriu čia kaltas...

.

Pas Monikutę buvo smagu :)*

.

O pasirodo, kad ir draugai gali pašikt...

.

Aną vakarą žiūrėjau roko naktis. Mama pareiškė, kad kol gyvenu jos namuose, į jokius festivalius galiu nesitikėt važiuot, nes ji pražiltų. Dieve dieve.... Cituoju "Kai būsi studentė, galėsi važinėt į tas orgijas. Kai iškruš koks purvinas metalistas....". Mano mama topinė!

.

Aš tikrai per daug išsisukinėju? :DD

.

Lauki lauki, o kai sulauki, supranti, kad persilaukei. Taip ir su tom Kalėdom...

.

Kodėl aš juokutė? Dėl to, kad laimingas žmogus? :D

.

Per kokią nuobodžią pamoką, kai sėdžiu ir bukai vėpsau pro langą, galvoje sukasi daug gerų minčių. Va, parašysiu tą, parašysiu aną... Bet kai reikia rašyt, šūdas gaunasi...

.

Ką aš žinau... Myliu jus visus... ;)*

Mauu

Kažin kaip žmonių elgesį pakoreguotų tai, kad jie galėtų skaityti aplinkinių mintis? Nors kai realiai pagalvoji, tai kažin ar atsirastų daugiau pozityvių poelgių... Ar labai daug personų pirmiausiai pagalvotų prieš kažką darydami (ar kažko, gal net labai reikalingo, nepadarydami)... Tikriausiai, kad ne. Ne tokia homo sapiens prigimtis. Tik gal klaustukų liktų žymiai mažiau. Nebereikėtų skaityti sušiktos kūno kalbos, kelti būtų ir nebūtų hipotezių, nebereikėtų spręsti painių rebusų ir šaradų, aiškintis "o ką galėtų reikšti tai, pavertus taip?.....", pešti drovių žodžių, naiviai rausti ir laukti kol susiprotės. Miegas tai tikrai būtų ramesnis. Viskas kaip ant delno. Jokių tuščių vilčių ar panašaus šūdo. Niekas nemeluotų, neveidmainiautų ir nemeilikautų... Sąžiningumas iki skausmo? Matyt...

.

Žmonės bijo būti iki galo atviri ir sąžiningi.

.

Aš irgi žmogus.

.

Aš irgi to bijau.

.

Nes juk kaip atrodytų...

.

Ką pagalvotų....

.

Kaip paskui pažiūrėčiau į akis....

.

...

Būna akimirkų, kai tikrai galėtum išrėžt į akis ir nepagailėt. Būtų tik į sveikatą. Bet tokiomis akimirkomis reikiami žmonės, kaip tyčiai, niekada nepasitaiko. O paskui dėkoji dievams (kiek jų ten yra ar nėra), kad nepasitaikė, nes juk kaip būtų atrodę, ką būtų pagalvoję, kaip į akis reikėtų pažiūrėt... O kai liežuvio nesuvaldau, gerai nebūna. Žmonės baisiai nemėgsta tiesos, baisiai bijo neįtikt į būrį, baisiai nemėgsta kritikos, net sveikos. Jiems geriau, kai meluoja. Bet svarbu - gražiai. Svarbu - tvarkingai. Į akis. Na prašau, tebūnie...

.

Džiaugiuosi, kad reikiami žmonės šią minutę nesipainioja mano akiratyje, nes nežinau kaip atrodytų, ką pagalvotų ir kaip paskui į akis pažiūrėčiau. Tik žinau, kad palengvėtų.

.

Bet turbūt tik trumpam. Nes "lygiosios trunka tik akimirką"*.

.

*(Neskaičiau. Frazę interpretuoju kaip man reikia)

Kažkas, kur tu?!

mane tiesiog smaugte smaugia, graužia akis, laužo kaulus ir neleidžia sukoncentruot dėmesio ilgiau nei 0,65231 minutės į vieną tašką... Mane lėtai ir skausmingai žudo tas baisus noras kažko ir dar baisesnis nežinojimas kas tas kažkas yra, po galais!...

Regimybė

Visko per daug... Daug per daug... Aš nesugebu. Aš negaliu. Niekaip. Aš pavargau. Man nusibodo. Ko imuosi - slysta iš rankų, ką myliu, tas nusigręžia, ko bijau, tas atsitinka... Viskas priešingai, viskas ne taip...

.

Duok man savo petį ir didelį šiltą delną... Trumpam. Dar galėtum paglostyt galvą, paduot nosinaitę ašaroms nusibraukt ir išvirt valerijonų arbatos. Galėtum paklaust ko nors, pvz: "Ką galvoji?"... Arba tiesiog tyliai uždusinkt paėmęs pagalvę, kai miegosiu. :D

.

Viskas bus gerai. Juk bus?

Pašnekovė

Aš sunkiai galiu paaiškint šiandieninio liūdesio kilmę... Matyt, prisikaupė visko per daug. Per daug norėta, per mažai tikėta, per daug bijota ir per naiviai žiūrėta į viską... Tikriausiai. Mama visada man skiepija blaivią mąstyseną. O šiandien jau beveik visiškai įtikino... Vaikučiai, visada klausykit mamyčių...

.

Galiu apkabint?

Ne.

Tikrai?

Ne...

Tai galiu?

Gali.

Kas tau yra? Kodėl...

Apkabink, nepezėjęs.

.

Baisu, kaip viskas gali apsiverst... Nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis? Aš sakyčiau, kad trys. Bet esmės tai nekeičia... Tik tiek, kad apsimetinėt ir apgaudinėt vistiek neįmanoma ir absoliučiai nesinori.

.

Jaučiuosi kaip išgręžta kempinė. Per daug suku galvą, per daug prisisvajoju, per mažai miegu ir pavargau laukt.

.

Mieliausias dalykas dabar yra graudus Dylano balsas virkaujantis:

.

One more cup of coffee for the road,

One more cup of coffee 'fore I go

To the valley below...

Salem Aleikum

Pastaruoju metu sunkiai randu kokybišką kontaktą su aplinkiniais. . . Nežinau kas čia kaltas. Nors numanau, kad aš. Pavargau. Man reikia į negyvenamą salą. Labai norėčiau, kad visa mano šeimyna kur nors išsinešdintų bent savaitei. Kad gerai - dviems. . . Svajonėse. Tie snobai iš namų pasijudina laaaaabai nenoriai. . .

.

Viešpatie, kodėl kai kurie žmonės negali nustot manęs persekiot?. . . Artūrai, pamišėli nelaimingas, kiek galima?. . . Man tuoj paranoja prasidės.

.

Kiekvieną vakarą, prieš užmigdama, aš sau pasakau, kad rytoj atsibusiu ir pradėsiu gyvenimą iš naujo. Kad nebedarysiu to ir ano, darysiu tik taip ir taip, nutrauksiu ryšius su tuo ir anuo, padėsiu tam ir anam. . . Pfff. . . Čia ne simsai. Čia sugalvojęs visko neištrinsi. Ir nepakreipsi taip, kaip tau norisi. Jei kažkam nepatinki, tai netapsi geriausiu draugu vien dėl savo gerų intencijų. Jei kažką myli, rytojus nenubrauks kartu praleistų metų. . . Kažką pakeisti gali tik laikas - ilgas laiko tarpas. . . Nauji žmonės. Nauja aplinka. Regis tik tiek tereikia. . . Bet. . .

.

Jeigu Mahometas neina pas Kalną, Kalnas tuo labiau neateis. . .

Che Guevara

Beveik viską, ką galėjau (turėjau), pasauliui jau atidaviau. . . Nelabai įsivaizduoju ko dar jam gali reikėt?. . . Nesijaučiu nei nusikaltusi kam nors, nei godi. Gal tik gyvenimo godulys man nesvetimas. . . Niekada niekam nepavydėjau nei savo, nei svetimos laimės. . . Gal ir be reikalo nepavydėjau. Bet Biblija juk liepia atsukt kitą skruostą. . . Ir iš viso, žmonės labai mėgsta, kai jais domisi, kai juos kažkas myli, rūpinasi. . . Bet patys nenori nei mylėt, nei rūpintis, nei aukot , atrodytų, visai neesminių dalykų. . . Teisybės nereikia ieškoti ten, kur jos nėra. . . Ir nereikia rašyt banaliai sopulingų įrašų į blogą. Bet ką jau padarysi, kad pasijuokęs turi paverkt. . . Taip. Yra dvi medalio pusės. Yra du lazdos galai. Yra du žmonės. Kuri pusė yra geresnė? Kuris žmogus yra geresnis? Kuri blogybė yra mažesnė? Kuris variantas mažiausiai skausmingas? Kuri fobija lengviausiai įveikiama? Kuri daina pati gražiausia? O kuri klaida bus esminė?. . . O kantrus išganymo laukimas duos vaisių?. . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Kartais gal net nelabai reikšmingai atrodantis ir visai neįpareigojantis bendravimas gali suteikti nemažai palaimingos ramybės ir džiugesio. . .

Tirlis Pirlis Terlius

Ekskursija praėjo be didesnių aukų. . . Ir iš vis be ypatingų įspūdžių, praradimų, atradimų, džiaugsmų ar pykčių. Tik suvokimas, kad šita ekskursija tapo tarsi pabaigtuvių štampu. 10 metų. Baigta dešimta klasė. Rugsėjį viskas jau bus kitaip. . . Vis dėl to profiliavimas ir visa kita. . . Truputį liūdna. Truputį smagu. Ir truputį keista. Beveik su visais kartu jau 10 metų, ir vistiek supratau, kad nė velnio nepažįstu. . .

. . .

Aš tikrai per daug kalbu, ane?

. . .

Klasiokas sakė, kad aš jam labai keista. Aš visai nesijaučiu keista. Et, nesvarbu.

. . .

Nežinau ką parašyt. Vakar galvoje sukosi šimtai minčių. Kai plaukiojomės valčiukėm. . . O dabar gal miego trūkumas padarė savo? Noriu, o negaliu. Rašyt. Nesmagu kažkaip. . .

. . .

Viskas gerai, kas gerai baigiasi.

. . .

Įsimintiniausia ekskursijos frazė:

"Asta pasta, šikna prakąsta! Linas cepelinas, Linas plastilinas! Tirlis pirlis. . . terlius!"

Nežinau. Dabar kažko visai nebejuokinga. . . O tada patiko. Būna. . .

Pasikiškeliakopūsteliaudamas

Na nejaugi 101 įrašiukas??? ;>> Ui, kiek nuo vasario pirmos pripliekiau čia, prisvaigau. . . Kiek visko pripasakojau, kiek širdies išliejau. . . kartais į temą, kartais nelabai. . . :D O ši diena, kaip diena - sunku keltis, lengva gyventi. Gal buvo kiek vėjuota, gal kiek vėsesnė, ir kontaktuoti su kitais planetos gyventojais man šiandien sekėsi ne taip gerai, kaip kitom dienom. Et. ;> Kai per pamoką būna labai nuobodu, imu planuoti ką reikėtų pažymėti čia (vis ne be reikalo laikas praleistas ;D), tik kaip taisyklė - aš visada pamirštu savo planus ir niekada neparašau to, ką planavau. O ir puiku! Ekspromtu gimsta patys nuostabiausi dalykai. Sakiau, sakau ir sakysiu taip. Vakar vakare su GJ surengėm pasibėdavojimo seansą. Palengvėjo, bet kartu ir pasunkėjo ant širdies. Kai išsikalbi visada palengvėja, bet atsiranda nesuskaičiuojama begalybė naujų klaustukų ir klausimų. Mirk - gyvenk. . . Nesuprantu aš kas man vis užeina. Gal čia paauglystė puola iš pasalų ir kanda savo bukais dantim man į kažkurį stuburo slankstelį, esantį kakle. O gal tiesiog tiesiu taikymu į miego arteriją (miego aortą, anot G.R. ;D). . . tad ir blūdinėju prisimerkusi, be fazės, pasišiaušusi ir mąsli. . . "Marš prie lentos, ir suskirstyk šį kuklų žodeliuką reikšminėmis žodžio dalimis, Manfreduk!" Anonime Anonime, o kur man pažadėtoji staigmena?!

Vaikystės stogas

Šiandien, beieškodama vieno daikčiuko, aš užklydau į garažo/klėties palėpę, kurioje praleidau pusę vaikystės dienų. O kadangi, ten turtą kaupė bent dvi kartos, tai galima rasti tikrai labai įdomių dalykų. Tik kad netvarka ten baisi (jau žinau, ką vasarą veiksiu - tvarkysiu ten!) :D Bet ten tiek daiktų, kurie man primena daugybę gražių dienų. . . Aš nežinau, ar žinomas jums jausmas, kai pamatai daiktą ir atmintyje atgyja kažkas, ką išgyvenai labai labai seniai, ir ką atmintis buvo jau seniausiai ištrynusi. . . :)

*

Šiandien gėrėm arbatėlę ant estrados. Mūsų švenčiausioji trejybė. . . Skanu! :P

*

Kas pasakė miau?

Gyvenu gerai. Keistai skamba, ne? Na gal ir norėčiau pasiskųsti pora dalykų, bet tiek to. Ne čia ir ne dabar. Visiems visko būna. Seniai sakau.

Mokyklinė diena buvo ganėtinai puiki. Zokas išgyrė mano straipsnį "Verdenėje" (manau gerai, kad jis tai padarė nežinodamas, kad tai mano darbas. Tikiuosi, kad nežino.) Matematikos kontrolinį parašiau geriau negu Gabas! Neįtikėtina! na tas geriau 0.5 balo. . . ;DD Bet vis vien fantastika ;D O apie chemijos fiasko verčiau patylėsiu. Nors geriau nelabai tikėjausi. . . Nieko, atsisakysiu šitos kančios kitąmet. Jūhū!

Skelbiu gedulą. Kaip ir žadėjau. Jakšiemaš! :D

Noriu miego. Noriu vasaros. Noriu, kad tu neužknistum. Noriu kad gerklės neskaudėtų. Noriu į mėnulį. Noriu į Metallica. Noriu katano. Noriu. . . O va šito tai nesakysiu. Nėra čia ko.

Šiandien įsivėliau į diskusiją "Kas yra paviršutiniškumas?". Pasirodė, kad aš ir dar gausybė planetos gyventojų, esam paviršutiniški. Na gali būt. . . ;) Nors aš paviršutiniškumą suvokiu kiek kitaip. :D

Kažko neramu. Sapnavau blogą sapną. Ir šiaip šiandien jaučiausi kaip ne savam kaily. Reikėtų išsimiegot. . . Bet kad dar tik ketvirtadienis. . .

Kultūros ir apsiskaitymo stoka. Tai gali paaiškinti beveik visas pasaulio problemas. ;D

Kukučių pavasaris

Sėdžiu ir suku galvelę: "Nū kaip čia taip man?. . . " . . . O gi paprastai, matyt. Ir turbūt man jau smarkiai reikia atostogų. Ir tikriausiai man smarkiai reikia pokyčių. Daug. Ir visokių. Bet aš jų labiausiai ir bijau. . . Sunku pakeist požiūrį, nuomonę, o apie tai, kad reikia keisti aplinką ir draugus aš iš vis nekalbu. . . (Nes dabartiniai draugai man labai patinka <3).>

*

Planai yra planai. Gyvenimas yra gyvenimas. Jiems ne visada pakeliui. . . Nes pasaulyje yra dar 6 milijardai žmonių, kurie taip pat turi po gyvenimą ir po rinkinėlį planų. . . Ir tu nebūtinai juose esi, arba nebūtinai tavęs ten nėra. . .

*

Šiandien buvo puki diena (apart anglų kalbos pamoką. . .). Ačiū, draugai, už popietę ;)p