Ekskursija praėjo be didesnių aukų. . . Ir iš vis be ypatingų įspūdžių, praradimų, atradimų, džiaugsmų ar pykčių. Tik suvokimas, kad šita ekskursija tapo tarsi pabaigtuvių štampu. 10 metų. Baigta dešimta klasė. Rugsėjį viskas jau bus kitaip. . . Vis dėl to profiliavimas ir visa kita. . . Truputį liūdna. Truputį smagu. Ir truputį keista. Beveik su visais kartu jau 10 metų, ir vistiek supratau, kad nė velnio nepažįstu. . . . . .
Aš tikrai per daug kalbu, ane?
. . .
Klasiokas sakė, kad aš jam labai keista. Aš visai nesijaučiu keista. Et, nesvarbu.
. . .
Nežinau ką parašyt. Vakar galvoje sukosi šimtai minčių. Kai plaukiojomės valčiukėm. . . O dabar gal miego trūkumas padarė savo? Noriu, o negaliu. Rašyt. Nesmagu kažkaip. . .
. . .
Viskas gerai, kas gerai baigiasi.
. . .
Įsimintiniausia ekskursijos frazė:
"Asta pasta, šikna prakąsta! Linas cepelinas, Linas plastilinas! Tirlis pirlis. . . terlius!"
Nežinau. Dabar kažko visai nebejuokinga. . . O tada patiko. Būna. . .
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą