Kai pradeda pykinti nuo apsvaigusių nuo alučiaus, bedančių šypsenų, kai pradeda plyšti galva nuo girtų dėdžių ir tetų, nevikriai trepsinčių kažką panašaus į klumpakojį, kai girti bilanai truputį per daug įsisiautėja ir išvadina Marina, kai prisikabina nežinia iš kurių Bublelių paleisti „kieti byčai“, o naujieji bateliai nugramdo pirštus ir verčia cypčioti vaikštant. . . Kai nuo šalčio suragėja pirštai, o keistas hiperlinksmas draugelis ima pasakoti apie Europos sąjungos lėšų fondus, kai įsilipi į neaiškią drumzliną balutę, o biotualetuose vos neprarandi sąmonės nuo tėviškės aromatų . . . Kai alėjos suoliukas tampa pačiu nuostabiausiu dalyku, galinčiu atsitikti gyvenime. Imi, ir netyčia pagalvoji, kad tai ir yra tikrosios, lietuviškos, nuostabios joninės. Iš peties. Ir nesvarbu, kad linksma ir negėrus, kad pagal Vudį taip pat smagu šokti kaip ir pagal Kučinską. . . Ir suvokimas, kad kai kurie žmonės tikriausiai taip ir nesusiprotės, o kai kurie susiprotėjo geeerokai po laiko, jau nebeglumina ir nė kiek nebestebina. Taip ir gyvenam – perspektyvos nešviesėja. Tik šonai po trupučiuką džiūsta. . .
Buvo smagu.
Amen.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą