Kažkodėl kiekvieną savo apgailėtinos egzistencijos akimirką aš viskam ieškau pateisinimo, paaiškinimo ir bent vieno įrodymo. . . Nežinau kam man to reikia. Gal kad patikėčiau realybės realumu? Aš nežinau. Bet netikiu jokiu dievu. Ir nemanau, kad mano gyvenimą tvarko būtent jis. Ir taip dažnai deklaruojamu jo gerumu aš netikiu. Gal ir negerai. Gal tikėjimas Kažkuo suteikia psichologinę apsaugą? Bet nežinau. . . Ir vakarykštė Hauso serija man labai patiko. Kai Hausas kovojo su Dievu. Lygiosios. . . :D Išlydėjau Giedrutę su Eglute. . . Sunkiai užveri paskui save duris ir namai vėl apmiršta. . . Kažkaip liūdna. Vakar turkai gavo. Vakar vokiečiai laimėjo. Vakar daug juokėmės. Vakar buvo gerai. Kaip bus šiandien?. . . Ar išsipildys norai? Ar sudaužysiu neatsargų puodelį? Su kuo susipyksiu? Kas įskaudins? Ko bijosiu? Iš ko juoksiuosi? Kas juoksis paskutinis? Kas tiesiog tylės?. . . O kas atsiprašys tūkstantąjį kartą?. . . Man atrodo, kad atsakymai bus labai paprasti. Tik tereikia kantriai palaukt. . .
. . .
Kad skrandis pavirstų palaimingu vakuumu kartais gana vieno žvilgsnio. O šypotis visą dieną nereikia net tokios priežasties.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą