Kažin kaip žmonių elgesį pakoreguotų tai, kad jie galėtų skaityti aplinkinių mintis? Nors kai realiai pagalvoji, tai kažin ar atsirastų daugiau pozityvių poelgių... Ar labai daug personų pirmiausiai pagalvotų prieš kažką darydami (ar kažko, gal net labai reikalingo, nepadarydami)... Tikriausiai, kad ne. Ne tokia homo sapiens prigimtis. Tik gal klaustukų liktų žymiai mažiau. Nebereikėtų skaityti sušiktos kūno kalbos, kelti būtų ir nebūtų hipotezių, nebereikėtų spręsti painių rebusų ir šaradų, aiškintis "o ką galėtų reikšti tai, pavertus taip?.....", pešti drovių žodžių, naiviai rausti ir laukti kol susiprotės. Miegas tai tikrai būtų ramesnis. Viskas kaip ant delno. Jokių tuščių vilčių ar panašaus šūdo. Niekas nemeluotų, neveidmainiautų ir nemeilikautų... Sąžiningumas iki skausmo? Matyt... .
Žmonės bijo būti iki galo atviri ir sąžiningi.
.
Aš irgi žmogus.
.
Aš irgi to bijau.
.
Nes juk kaip atrodytų...
.
Ką pagalvotų....
.
Kaip paskui pažiūrėčiau į akis....
.
...
Būna akimirkų, kai tikrai galėtum išrėžt į akis ir nepagailėt. Būtų tik į sveikatą. Bet tokiomis akimirkomis reikiami žmonės, kaip tyčiai, niekada nepasitaiko. O paskui dėkoji dievams (kiek jų ten yra ar nėra), kad nepasitaikė, nes juk kaip būtų atrodę, ką būtų pagalvoję, kaip į akis reikėtų pažiūrėt... O kai liežuvio nesuvaldau, gerai nebūna. Žmonės baisiai nemėgsta tiesos, baisiai bijo neįtikt į būrį, baisiai nemėgsta kritikos, net sveikos. Jiems geriau, kai meluoja. Bet svarbu - gražiai. Svarbu - tvarkingai. Į akis. Na prašau, tebūnie...
.
Džiaugiuosi, kad reikiami žmonės šią minutę nesipainioja mano akiratyje, nes nežinau kaip atrodytų, ką pagalvotų ir kaip paskui į akis pažiūrėčiau. Tik žinau, kad palengvėtų.
.
Bet turbūt tik trumpam. Nes "lygiosios trunka tik akimirką"*.
.
*(Neskaičiau. Frazę interpretuoju kaip man reikia)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą