Rolling in the Deep

Ar visiems taip, ar čia tik man gyvenimas šokinėja nuo beprotiškai fantastiško iki tragiškai šūdino? Nežinau kas dėl to kaltas. Hormonai? Žmonės? Aplinka? Kubilius? Giminaičiai? Turbūt pati aš esu kalta. Kad užsimerkiu prieš tai, kas akivaizdu. Kad įsikimbu į tai, kas visai nepatvaru. Kad reaguoju neadekvačiai. Kad skubu. Kad klystu. Kad kvailioju. Kad kalbu daug. Kad aš esu aš. Bet gi stengiuosi... Hm. The more you care, the more you have to lose. :>

I Want You To Be My Valhalla

Iššveiti visus pridulkėjusius užkaborius, išsiurbliuoji kilimus, išgaudai vorus, nuvalai dulkes nuo porcelianinių angelėlių ir tyliai ant lentynos surikiuotų enciklopedijų... Nublizgini langus ir trofėjų spintos stiklus. Ramiai lankstai rūbus. Tyliau vaikštai ir netrankai durų. Akimis medžioji kiekvieną namų kertę. Ir tyliai tyliai atsisveikini... Su namais, miško tyla ir lietaus beldimu naktimis... Sunkiausia atsisveikinti su senuoju gyvenimu ir senuoju aš. Nežinau, ar gyvatėms skauda, kai neriasi iš odos. Bet numanau, kad turėtų skaudėti. .

Kai išvalai visą šlamštą, prašviesėja akyse. Jau beveik išsprendžiau savo šaradą. Keistų sapnų prisapnavau šiąnakt... ir man atrodo, tai man padėjo. Bet patirtis rodo, kad mano sprendimai lemia mažiausiai... :D .

Laikas parodys...

Deja Vu

Nesuklysiu savo dabartinį gyvenimą pavadindama visišku chaosu. Sumaištim. Velniava. Šiza. Nieko nebekontroliuoju. Net savęs. Ką jau kalbėti apie aplinką. Ir aplinkinius. Viskas slysta iš rankų ir griūva ta kryptimi, kurios man mažiausiai reikėtų... Artėja ta stadija, kai imsiu isteriškai veržtis į negyvenamą salą. Nors... Kaip gali veržtis į ten, kur jau seniai gyveni?..

.

Kartais visiškai nepažįstamas žmogus gali pasirodyti artimesnis už geriausią draugą. Nežinau kuo tai paaiškinti. Kosmoso energija? Likimo pirštu? Lemties alkūne? Ir ką daryti tada, kai tai atrodo per gerai, kad būtų tiesa?.. O ką daryti su tais, kuriuos norėtum laikyti praeitimi, tačiau jie to nenori?..

.

Viskas. Teliko 100 dienų iki egzaminų. Ar suvokiu? Dar ne. Suvoksiu, kai liks koks mėnesis. Tada pulsiu mokytis per naktis, isterikuosiu ir rausiusiu plaukus, kodėl nesusiprotėjau anksčiau. Kaip visada... :D Ir net viską puikiai žinodama, aš nieko nedarau....

.

O jei jau prakalbom apie 100dienį... kaip sakoma, stabdžiai yra skirti tik bailiams. Nors man jie praverstų... Nors labai myliu savo klasę ir daugumą savo klasiokų, bet suvokiau, kad per tuos 12 metų mes toli gražu netapom viena šeima. O šiais metais iš viso ėmė lįst visokios paslaptys, kivirčai, neapykantos ir nesutarimai... Finišo tiesioji, o mes svetimėjam.... Niekada nebuvom vienas tvirtas kumštis. Per skirtingi, pernelyg individualistai... Visiems reikia erdvės, dėmesio.... Bet... Tikiu, kad ir po 5 metų, su kai kuriais aš susitiksiu, apsikabinsiu ir nuoširdžiai pasikalbėsim... bet neabejoju, kad bus ir tokių, kurie sutikę maximoj prie mandarinų, neišspaus nei skurdaus 'Labas'. Tikiuosi, kad klystu. :]

.

Sapnavau keitus sapnus. Kaip visada ilgus, kaip visada spalvotus. Bet sapnavau praeitį. Ne pačias maloniausias akimirkas. Viskas painiojosi ir maišėsi su dabartimi. Vienas žmogus įgaudavo kito pavidalą... Beveik košmaras. Gal dėl to pamiegojau vos 8 valandas. Labai džiaugiuosi, kad savaitgalis ilgas. Labai nesidžiaugiu, kad šeštadienį reikės atidirbinėt.

Gerci gerci

Reikia pasakyti, kad dvi paras iš eilės tūsintis reikia turėt sveikatos. Man priimtiniau kartą per savaitę... Nes šitaip ir prasigerci galima... :D

.

Sapnuoju keistus sapnus. Kažkokie mini serialai.

.

Nežinau koks velnias yra su tuo mano protu, bet jis išsijunginėja. O paskui įsijungia sąžinė. Tik jau gerokai pavėlavus.

.

Bėgant metams ribos plečiasi. Mąstymas keičiasi. Rizika auga. Prioritetus perrikiuoti tenka bent kas pusmetį, o tabu netikėtai tampa norma... Požiūrio kampas irgi nuolat kaitaliojasi. Kada tai baigsis? Kai tapsiu veterane? Ar kai kepšes užversiu?

.

Aš bloga? Ne. Aš kvaila? Greičiausiai. Aš jauna? Tikrai taip.

.

Baisus dalykas yra tos hormonų audros... :D

P.S.

Nesu aš tokia ragana... Ir ne Grinčas - nevogsiu Kalėdų... Bet tikrai būna dienų kai viskas daveda (atsiprašau už netikusį priešdėlį)... Va... Ir kur kas geriau, manau, yra susikaupusią neviltį aprašyt, negu užkart kam nors ant kaklo... Labai čia kam reikia svetimos pagiežos... :>

Go nx :D

Kai sekasi, tai nesiseka... :D Už ką man taip viskas sugriuvo vienu metu, ant mergaitiškos galvelės? Ką?...

.

Va šiandien su Gabu buvom tokioj valandėlėj apie V. Kudirkos gyvenimą. Sėdėjom tarp bobulių. Na ir kodėl storos senos bobos su įtartinai atrodančiom kupetom/baronkom/kuodais būtinai turi garsiai plepėt, kai akrtorė skaito eiles? Hmm.... arba kodėl vidury renginio kažkokiam lopui iš kompiuterinės reikia garsiai užbliaut: "Dar ilgai čia?!" ... Imk ir verk iš gėdos.

.

Nieko nespėju.

.

Noriu atostogų.

.

Traukinys šikančių nelaukia...

.

Pykau? Taip.

Pykstu? Ne...

.

Šiandien juokėmės kaip niekad. Iš visko. "Flexible eyes, hands and etc. ..." :D

Californication

Aš sentimentali. Ir aš tai pripažįstu.... Aš verkiau pažiūrėjus "Dirbtinį Intelektą", o "Titanikas" ašarose paskestų antrą kartą... aš atsimenu visų savo meilių gimtadienius, atsimenu viską.

.

Gal kartais be reikalo.

.

Ramiau yra pamiršti.

Nice To Know You

Tereikia tiek nedaug - atleist ir pamiršt preities nuoskaudas. Mintys kaip mat prašviesėja, o nuo širdies nusirita akmuo, taip slėgęs ir nedavęs ramybės lig šiol...

Viva La Vida!

Kaip ir buvo galima įtarti - aš grįžau. Ir laiminga ir kartu truputį liūdna. Savaitė laiko yra nemažai. Pripratau. . . Prisirišau. Laisvė. . . Tikrai buvo labai puiku. Ačiū :*

. . .

Keturias valandas prakiurksojau sutrūnijusiame ir sovietinius laikus menančiame autike. . . Dieve dieve. . . Šalia manęs sėdėjo kažkoks šių dienų provincijos Elvis. . . Pagal šukuoseną ir eiseną nustačiau. . . XD

. . .

Dalyvavom vestuvėse, bazarinom su jaunuoju, šokom pagal čestuškes, gėrėm alų, stebėjau saulėtekį prie Talšos. . . Kažkaip visko buvo daug. Ir dar gerai.

. . .

Labai visų pasiilgau. . . Va čia tai realu. Kaip pasiilgau. . . . . .

. . .

Važiavau ilgai. Dušnai. Prie lango. O visur laukai ir laukai. . . Geltoni, žali. . . Ir visi banguoja. . . Ir taip norisi ten pasivaikščiot. . . Nes dabar nuolat imu sapnuot vaizdą iš savo ankstyvos vaikystės. . . Kai man buvo gal 6, pas senelį kaime aš sutikau berniuką. Nepamenu nei vardo, nei veido. Tik tai, kad jis mane vedžiojo pamiške po geltoną javų lauką. Tai tikriausiai pats nuostabiausias atsiminimas iš vaikystės. . . .

. . .

Mosquito song

Tylios tykios mintys. . . Garsūs beprasmiai žodžiai, painūs kvaili sakiniai, kurie visai nepasako to, ką turėtų pasakyt. . . Keisti, protu nesuvokiami sutapimai. Iškreipti vaizdinai. Tiek belikę iš mano realybės.

. . .

Džiaugsmo šūksnis užstrigęs kažkur tarp skrandžio ir Oriono. Kiaurai šlapi batai, kelnės, delnai, ir akys. Žalias slėnis. Žali toliai. Geltoni toliai dar toliau. Baugšti saulė. Deja vu. Kažkas nepaprastai pažįstamo. Dalelė to, kas atrodė prarasta ir seniai sunaikinta. . . O štai, pasirodo, kad neįmanomo nėra nieko - mano hipotezės nuėjo velniop. Viskas gyvenime yra nesuprantamai painiai išmėtyta ir iškaišiota giliausiuose užkaboriuose, toli toli nuo akių, kažkur pasąmonėje, o gal tiesiog būtent po pat akimis?. . . Bet viskas yra čia. . . . Ir dar būtinai išnyra iš už kokio posūkio, kai to visiškai nesitiki. . . Nes taip būti turi. Taip būti privalo. Nes taip yra. . . Tiek skurdžios logikos. Tiek banalios, ir per tiek laiko jau nuvalkiotos kaip reikiant, filosofijos. Tiek tos vaikiškos meilės. Pusvalandis ir 3 minutės keistų prisipažinimų ir atvirų minčių. Kai pagalvoji, tai už ramią sąžinę geriau yra tik atvirumas.

. . .

O mažiausiai tikėti dažniausiai būna skambučiai. . . Krūpteliu. Atsiliepiu. Išgirstu iki skausmo gerai pažįstamą balsą. Kaip kartais smagu paplepėt apie nieką, tiesiog šiaip, nes norisi. . .

. . .

O liūdna pasidaro, kai grįžti, paglostai savo šunį, kuriam dabar nervinė krizė, nes jį pririšo, nors iki šiol galėjo klajoti vienas. . . ir dar į kailį davė. Už instinktus. . . ir pagalvoji, kad jį supranti. Nes ir pačiai kartais tenka sėdėt raudonom akim, krečiant drebuliui, visų bijant ir jaučiantis vaiduokliu, kuris atsidūrė ne savo vietoje, ne savo laiku, ne dėl savo kaltės. . . Abu su Bobu mes sėdim pririšti prie tos pačios senos būdos, kuri pergyveno jau ne vieną kartą, tokiu pačiu trupu, aprūdijusiu lenciūgu, maitinami tos pačios griežtos rankos. . . Tik man dar yra prošvaisčių, o jam jau tik vienintelė - mažas švino gabaliukas, kurį garsiu pokštelėjimu nukreips ta pati, jį šerianti ir vis paglostanti ranka. . . Ar ir man taip bus?

. . .

Queens Of The Stone Age - Mosquito Song . . .

Shivers of the time

Diena, kaip dar tūkstantis buvusių ir būsimų dienų. . . Tik gerklėj kažkoks gumulas. Tarsi nuo neatmenamų laikų. Tarsi įaugęs. Ir negaliu rasti ramybės. Negaliu tylėti, bet nesugebu išleist nė garso. Lyg bežadė žuvis. Viskas, regis, kažkaip beprasmiška ir beviltiška. . . Nebesupratu kas darosi. Vaizdai liejasi, viskas plaukia pro mane. O aš nejaučiu nei kur pabaiga, nei kur galas. Laikas eina, o žymių nėra. O gal neieškau? Sąmonė tyli. Tyliu ir aš. . . O kas belieka?

Kas tai sukelia? Staigus pavasaris? Paauglystė? Vidiniai konfliktai, pasiglemžiantys ramų miegą ir dvasios ramybę? Bloga nuojauta? Nežinomybė? Baimė? Nerimas? Tušti lūkesčiai? O ar tai laikina? O gal ilgalaikė psichozė? Neapibrėžtas, neapčiuopiamas ir nesutramdomas baubas? Kas žino. . .

Paskaičiau senesnius įrašus. Šilta - blizgu, mėlyna - dygu, sūru - geltona. . . Žodžiu stabilios psichikos žmogaus nė iš tolo neprimena. . . :)