Diena, kaip dar tūkstantis buvusių ir būsimų dienų. . . Tik gerklėj kažkoks gumulas. Tarsi nuo neatmenamų laikų. Tarsi įaugęs. Ir negaliu rasti ramybės. Negaliu tylėti, bet nesugebu išleist nė garso. Lyg bežadė žuvis. Viskas, regis, kažkaip beprasmiška ir beviltiška. . . Nebesupratu kas darosi. Vaizdai liejasi, viskas plaukia pro mane. O aš nejaučiu nei kur pabaiga, nei kur galas. Laikas eina, o žymių nėra. O gal neieškau? Sąmonė tyli. Tyliu ir aš. . . O kas belieka?
Kas tai sukelia? Staigus pavasaris? Paauglystė? Vidiniai konfliktai, pasiglemžiantys ramų miegą ir dvasios ramybę? Bloga nuojauta? Nežinomybė? Baimė? Nerimas? Tušti lūkesčiai? O ar tai laikina? O gal ilgalaikė psichozė? Neapibrėžtas, neapčiuopiamas ir nesutramdomas baubas? Kas žino. . .
Paskaičiau senesnius įrašus. Šilta - blizgu, mėlyna - dygu, sūru - geltona. . . Žodžiu stabilios psichikos žmogaus nė iš tolo neprimena. . . :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą