Nowhere in my earht

Norom nenorom, šiandien man teko stebėti liūdną vaizdą - puslaukiniai, murzini, gyvenimo nuskriausti vaikiščiai laksto ir iš visų pakampių rankioja butelius. . . Su girtuokliais, degradais, dalinasi "Klaipėda". . . O rūkydami, rūgčiai baugščiais žvilgsniais nužvelgia praeivius, kurie per parką eina namo patenkinti, nešini Maximos maišais, kupinais to gero, ko tie vaikai, regis, mato retai. . . Jų žaidimai atrodo maždaug taip - užlendi už estrados kampo ir klausi ten sėdinčio: "Nori pasip. . .? a nori pasi. . .?", o tada išlendi ir sakinyje pavartodamas bent 15 keiksmažodžių klausi, kas čia per "pyderius" toks iškrypęs. . . Na, tiksliau visa jų govada taip. . . Ir pasidarė jų gaila. Šuniškai. . . Visai nesidžiaugiau nauja šukuosena, geru oru, rytdienos išeigine ir proto atostogomis. . . Ir laimės neteikė net tai, kas kitokiomis aplinkybėmis galėtų suteikti euforijos pojutį. . . Ar bent jau jį imituoti. . . . Man pasidarė bjauru ir koktu, nes tokių vaikų yra ne tik šitie. Jų yra daugybė. Masė. Ir visi kažkodėl buvo pasmerkti pasaulį išvysti būtent čia - nepritekliuje. Kaip neteisinga. Kaip pikta. Kaip klaikiai liūdna. . .