Tiesą pasakius, nieko panašaus. Kas prie jūros, kas bliuzuose kaifą gaudo, o aš sėdžiu skype. Fun. Sveikata pasitaisė, o nuotaika nė neketina. Nebent po geros savaitės, kai išsievakuosiu iš namų. Pas Gintarę, paskui į Londoniuką... Turbūt per tas porą savaičių valkatavimo labiausiai pasiilgsiu Adomiuko. Jo amžinai seilėtų pirštų, paperkančios šypsenos, vaiskiai mėlynų, lygiai kaip amžinąatlsį močiutės, akyčių... Jo neįmanoma nepasiilgt..
Nuo močiutės mirties praėjo 7 mėnesiai. Man lengviau nepasidarė... Tik žiūrint į Adomėlį širdyje kažkas sukirba. Tokios pat akys, protingas žvilgsnis, taip pat gera būnant šalia, ta pati lengva ramybė...
.
Pagalvojus apie kitus metus darosi liūdna. Juokinga, nes iki šiol mokyklos baigimas asocijavosi su kažkuo nuostabiu, su laisve, nauju gyvenimu... Kai tai artėja, suprantu, kad visiškai nenoriu tos laisvės. Kad veikiau jau bijau to. Visai nesijaučiu suaugusi ir pasirengusi gyvent viena. Niekada nemėgau pokyčių. Man tai skausminga...
.
Nemėgstu pilnaties.
.
.
Su Giedre nusprendėm studijuot kartu. Dar neaišku kur ir ką, bet tai mažiausiai svarbu. ;D Turbūt varysim į Hogvartsą. Pas Harry Potter. ;D
.
.
.
2 komentarai:
Ar besusitiksim, mano miela, iki tau išvykstant? :O
ir žinai ką, varysim kartu, nes jau ir aš bijau. Aš - tėvelių vaikas. :(
Duok dieve.... ;D
Jo. Visur kartu. Visada. Bet reikia susirast specialybę, kad abiem tiktų. :D
Rašyti komentarą