Bless This Mess

Buki vidiniai konfliktai ir nežinia iš kur (tiksliau, žinia iš kur) lendančios įvairaus plauko abejonės. Kaip? Kiek? Kodėl? Ilgam? Trumpam? Argi? Bet gi mes tokie padarai, kad jei nėra problemos, tai būtinai ją susikuriam. Gi neįdomu gyvent be nesąmonių ir savigraužų. Kai viskas yra gerai, tai yra gerai. O gal nėra? Ak. Bobos. Bobelės... O reto liūdnumo momentas yra toks, kai sužinai, kad visos tavo mylimiausiosios ir numylėtieji važiuoja į puikų nuostabų festivalį, o tu puikiai nuostabiai dirbsi savo visai nepuikų darbą. Jagshiemash. Kai kurios dainos pravirkdo. O kai kurios sukelia keistą nostalgiją, ar tai proto nušvitimą. Nemoku tiksliai apibūdinti to keisto skimbtelėjimo pilve, kai žiūriu ir klausau šito. Daug vienatvės ir neblaivumo. Buvo tokie laikai. Kaip gerai, kad gyvenimas keičiasi. Kaip gerai, kad į jį ateina tokie žmonės, kurie sugeba sukelti lengvą džiugesį ir pačią nuoširdžiausią šypseną... Kaip velniškai gerai.