El Corazon

Niaukiasi. Temsta. Lyja. Šiltai pasveikinkime ir apkabinkime depresijos pusmetį! Baisus metų laikas. Beveik pusė metų pilkumos, paskui šalčio, paskui vėl pilkumos. Ir už ką mums taip? O šiaip tai gyvenu ramiai. Nieko naujo. Viskas savose vėžėse - visur gerai, kur mūsų nėra, gimiau nei per anksti, nei per vėlai, o žolė kitoje tvoros pusėje negali būti nė kiek ne žalesnė.

Keisti sapnai pastaruoju metu gadina mano miegą. Net nežinau kaip pavadinti juos - praeities košmarai + dabarties košmarai + pasakos. Atrodo jau viskas užsiglosto, jau ramu. Ir Bam!  

Kuo daugiau laimės tau suteikia žmogus, tuo didesnį liūdesį jis gali sukelti.  Kuo giliau įsileidi, tuo skaudžiau jis išsiplėšia iš tavo audinių besilaisvindamas, tuo gilesnę žaizdą palieka... Todėl turbūt taip žiauriai baisu yra vėl įsileisti kažką. Todėl gal širdis kartais rodos aprėptų visą pasaulį, o kartais ji ne didesnė už riešutą. Baimė. Didžiausias slenkstis ir priešas. Bobiškumas irgi ne bonusas šiuo atveju. Kuo gydytis? Nors kaip sakoma, žmonės planuoja, o dievas juokiasi.

Oblivion

Žinau. Atbukau. Ir žinau kodėl. Ir ką? Ogi nieko. Gerai kaip yra. Gyveni ir juokiesi visiems į akis. Ir ką? Ogi nieko. Vieni už tai myli, kiti nekenčia. Vieni gyvenimo būdą supranta, kiti baisisi... Bet tiesiog juokiesi ir šoki ant stalo. Ir džiaugiesi šita diena. Nes rytoj gal bus visai šūdas. O gal tereikia išsimiegot, kad suprastum, koks laimingas esi ir kokie puikūs žmonės supa tave... Gyveni žmogus ir mokaisi. Su kiekvienu spyriu į užpakalį kažką naujo išmoksti apie žmones ar dėl žmonių. Nežinau kodėl, bet savo gyvenime nuolat susiduriu su tais, su kuriais turbūt neturėčiau susidurti. Bet gal ne mano vienos gyvenimo paradoksas tas, kad labiausiai myli tuos, kuriems niekada nebūsi kažkas daugiau, nei pašnekesys prie bokalo. Labiausiai verki dėl tų, kuriems tai reiškia mažiausiai. Ir vengi tų, kurie galbūt galėtų pasiūlyti daugiausiai savęs. Žaizdos gyja lėtai ir skaudžiai. Ypač, kai ne viskas pasakyta ir ne visko paklausta. Kai dar kabo tas piktumas ir apmaudas. Todėl kartais darai neadekvačius sprendimus. Arba iš viso, tiesiog darai, o paskui galvoji. Nes galvoji "o kas man jaunam...". Ir kartais nieko nesinori, tik ramios širdies. Pamiršti visas savo kvailystes. Ir visas tavo.

Polly

Kartais apima jausmas, kad mano gyvenimą sudaro vien klaidingų sprendimų virtinė. Pradedant smulkmenom ir baigiant rimtais dalykais. Why me? Ir iš viso... Kas čia dedasi. Nuotaikų amplitudė išsiplėtė iki begalybės... O priklausomybė nuo supančių žmonių nuotaikų ir elgesio darosi nekontroliuojama. Am I Mad? O gal man nereikėjo skaityt "Prozaco kartos", nes tokios knygos geba įvaryt depresiją, jei būna skaitomos pms ar šiaip kokiu nedėkingu gyvenimo tarpsniu... Kai nori kaip geriau, o gaunasi kaip visada... Kai galvoji, kad bus gerai, o būna kaip visada... Kai, kaip visada, nepagalvoji... Shit happens. Arba nereikia susireikšminti, o gal geriau išsimiegot ir gert vienu bokalu alaus mažiau? Mažiau įsivaizduojamų serialų ir liežuvis už dantų gyvenimą kartais palengvina. Bet žinau tiek, kad dar viena tokia gyvenimiška nesėkmė per tokį trumpą laiką man nurautų stogą, o jau dabar esu lengvai trenkta sunkiu daiktu... Mano ego būtų galas. Kaputt. But Anyway. :D

Širdperša

Kartais pasidaro labai liūdna, nes suvoki beesanti tik menka, sentimentali ir dėl savo pačios kaltės nelaiminga moterėlė, nedaranti nieko, kad pakeistų situaciją, užglaistytų praeities broką, išsigaudytų senus vaiduoklius, nusiplautų rankas ir išmokti gyventi be to, kas seniai liko užnugary.

Kartais nėra progos.

Kartais nedėkingos aplinkybės.

Kartais...

O kartais tiesiog dėl nesižinojimo ko nori, mūsų gyvenimas klostosi priešinga kryptimi, nei svajoji.

Aleliuja. Nors kauk.

Any Time At All

Kaip žadėjau, Giedre. Gėrėkis. :D

.

Adomui šiandien 8 mėnesiai, o tas mažas retadantis jau vaikšto įsikibęs į daiktus, kandžiojasi, kuičia stalčius, daužo indus ir juokiasi žemu balsu, kai pakuteni. Žinoma, mes visi lydomės kai jis šypso, kai tyliai sako "a-tia tia tia", "tė te te" arba "ma ma ma ma". Sunku įsivaizduoti vaiką, gaunantį daugiau dėmesio ir meilės..... :D

.

Sapnuoju keistus sapnus. Gal todėl, kad miegu po 14 valandų per parą? :D Bet vegetuoju. viskas ką matau - mokykla ir namai. Tie patys žmonės, tos pačios kalbos, tos pačios emocijos, tie patys kvapai... Negaliu aš šitaip... Tas amžinas įšalas ir rutina mane varo į kapus... jaučiu, kaip darausi viskam abejinga ir viskas mane nervina. Norisi tik ginčytis su visais ir šokt į akis dėl niekų - vis įdomiau... Ilgiuosi vasaros. Šviesių birželio naktų, šiltos liepos, smagaus rugpjūčio... Ruduo ir mokslo metai mane smaugia. Nekenčiu tokios dienotvarkės, nekenčiu, kai kiekvieną savaitę viskas vyksta lygiai taip pat. Kaip nesibaigiantis deja vu. Tas pats ir tas pats per tą patį... Išprotėt galima.

.

Diskusija klasėje "kam žmonės rašo internetinius dienoraščius" privertė pamąstyt. Tikrai. Kodėl? Yra daug priežasčių... Išmoksti dėliot mintis, išmoksti pasakyt savo nuomonę viešai. Taip pat turi progą parodyt kitą savo pusę. Sąlyginis nuogumas. Rašai tai, ką galvoji. Ir tą minčių srautą paleidi į pasaulį. Padedi širdį ant lėkštutės. Ir jei kam nors tai pasirodo įdomu -labai miela, jei ne, tai ne. Dienoraštis sau ir kartu visiems yra geras dalykas. mes ir taip esam per niūrūs ir per uždari žmonės. Dalinkimės! Ir nepritariau nuomonei, kad tai yra dėmesio trūkumas, kad žmonės rašo nenuoširdžiai, kad nerašo visko... Na apie save to nepasakyčiau...

.

Klausyt reggae savo kambary ir ošt tikram reggae party yra visiškai ne tas pats. Tai gal tik druska ant žaizdos.. Bet tiek to... :D

.

"Vyras gaudo moterį tol, kol ji jį pagauna..."