Oblivion

Žinau. Atbukau. Ir žinau kodėl. Ir ką? Ogi nieko. Gerai kaip yra. Gyveni ir juokiesi visiems į akis. Ir ką? Ogi nieko. Vieni už tai myli, kiti nekenčia. Vieni gyvenimo būdą supranta, kiti baisisi... Bet tiesiog juokiesi ir šoki ant stalo. Ir džiaugiesi šita diena. Nes rytoj gal bus visai šūdas. O gal tereikia išsimiegot, kad suprastum, koks laimingas esi ir kokie puikūs žmonės supa tave... Gyveni žmogus ir mokaisi. Su kiekvienu spyriu į užpakalį kažką naujo išmoksti apie žmones ar dėl žmonių. Nežinau kodėl, bet savo gyvenime nuolat susiduriu su tais, su kuriais turbūt neturėčiau susidurti. Bet gal ne mano vienos gyvenimo paradoksas tas, kad labiausiai myli tuos, kuriems niekada nebūsi kažkas daugiau, nei pašnekesys prie bokalo. Labiausiai verki dėl tų, kuriems tai reiškia mažiausiai. Ir vengi tų, kurie galbūt galėtų pasiūlyti daugiausiai savęs. Žaizdos gyja lėtai ir skaudžiai. Ypač, kai ne viskas pasakyta ir ne visko paklausta. Kai dar kabo tas piktumas ir apmaudas. Todėl kartais darai neadekvačius sprendimus. Arba iš viso, tiesiog darai, o paskui galvoji. Nes galvoji "o kas man jaunam...". Ir kartais nieko nesinori, tik ramios širdies. Pamiršti visas savo kvailystes. Ir visas tavo.