Niaukiasi. Temsta. Lyja. Šiltai pasveikinkime ir apkabinkime depresijos pusmetį! Baisus metų laikas. Beveik pusė metų pilkumos, paskui šalčio, paskui vėl pilkumos. Ir už ką mums taip? O šiaip tai gyvenu ramiai. Nieko naujo. Viskas savose vėžėse - visur gerai, kur mūsų nėra, gimiau nei per anksti, nei per vėlai, o žolė kitoje tvoros pusėje negali būti nė kiek ne žalesnė.
Keisti sapnai pastaruoju metu gadina mano miegą. Net nežinau kaip pavadinti juos - praeities košmarai + dabarties košmarai + pasakos. Atrodo jau viskas užsiglosto, jau ramu. Ir Bam!
Kuo daugiau laimės tau suteikia žmogus, tuo didesnį liūdesį jis gali sukelti. Kuo giliau įsileidi, tuo skaudžiau jis išsiplėšia iš tavo audinių besilaisvindamas, tuo gilesnę žaizdą palieka... Todėl turbūt taip žiauriai baisu yra vėl įsileisti kažką. Todėl gal širdis kartais rodos aprėptų visą pasaulį, o kartais ji ne didesnė už riešutą. Baimė. Didžiausias slenkstis ir priešas. Bobiškumas irgi ne bonusas šiuo atveju. Kuo gydytis? Nors kaip sakoma, žmonės planuoja, o dievas juokiasi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą