Rašyti, pasirodo, vis dar lengviau, nei kalbėti. Nors ir apleidau šitą hobį. Daug ką apleidau. O pastaruoju metu - ypač. Mažai skaitau, mažai rašau... daug miegu ir daug šypsaus. Kas nėra blogai! Kartais atsibundi, ir tieeeek planų, tieeek padaryt regis galėtum.... Ir nieko nepadarai, bet guli ir smagu kažkur pilve, nes mat, entuziastė aš.
Sėdžiu, kvėpuoju šaltu nakties oru. Tiksliau paryčių. Pušyne gyvybė - pelėdos, kiaunės ir dar balažin kas... Gera čia gyvent - uždarai duris, atsisėdi ant saulės įšildytų laiptų ir toks jausmas, kad visa pasaulio ramybė su tavim. Sūpynės po klevu. Suolelis prie tvenkinio. Vietos, kur laiko nėra. Brendi vakare per tėčio nupjautą žolę, prisiskini raudonų kvepiančių pomidorų, priraškai salotų, agrastų, trešnių... paglostai senutėlę katę, eini tais pačiais takeliais, kaip ir seneliai, proseneliai... Visada akim paglostai senąjį namą, kur gyveno kelios mūsų kartos. Visada pamatuoji šimtametį ąžuolą ir išsirikiavusias vinkšnas. Visada apžvelgi visą kiemą nuo ten pat iki ten pat. Nežinau ar visada tą patį pagalvoji, bet jausmas po krūtine visada tas pats - kažkas mažo, šilto ir švelnaus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą