Daug Sizifo darbų ir velniškai mažai noro juos daryt. Net nepakeliu numestų džinsų. Nes fuck it. Daug puikaus laiko, o aš net nepajudino piršto, kad tas laikas praeitų bent kiek prasmingiau, nes vėlgi - fuck it! Tai va, ir sėdžiu užsiCandyCrushinus. Ir bukai žiūriu į ekraną. O kam... O kodėl... O ką... Tingiu žiūrėt.
O jei jau klausi kaip darbas, tai žinok darbas kaip darbas. Tiesiog pamatai kiek daug yra turtingų žmonių, ir kiek dar daug daug daugiau yra ubagų. Čia visom prasmėm. Užsiaugini storą kailį, kuris nebepraleidžia nei užgaulių replikų, nei saulės šviesos. Ir kai kitą kartą man kas nors, iš niekad nedirbusių jokio darbo, sakys, kad nori dirbti su žmonėmis, sakysiu "Ne, vaikeli, tu nenori"... Aišku, čia tik juodoji pusė. Visada yra ir šviesioji dalis. Apart to , kad ten kur bobos, ten intrigos. Negi ramiai, be serialų gyvensi...
Svarbiausia yra ką mylėt. Ir yra kas myli. Nelabai daugiau nei reikia ko. Tik savo kampo ir daugiau saulėtų dienų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą