The End Of The Road

Jah Bless Sista... Vasara po truputį įsisiūbuoja. 2 egzaminai jau įveikti. 1 liko. Damoklo kardas pakibo virš mano galvos. Švilpimą girdžiu. Smūgio tebelaukiu. Greičiausiai ta nežinia dar ilgai mane smaugs, nes egzaminų rezultatus žada atskleisti tik liepos pradžioj... Ajajai. Kažkaip baisu. Tikrai labai baisu, kai neturi nei orientyro, nei pavyzdžio, nei troškimo, nei idealo, nei dievo... Nieko. Tik save ir savo išgąstį. Kai jautiesi lyg kačiukas, kurį piktos rankos tuoj skandins šaltam vandeny... Baisu. O kaip gi kitaip? Kas keisčiausia, kad šita stagnacija, panika ir košeliena apėmė ne tik mane. Masinis reiškinys. Epidemija. Pandemija... .............. ..................... ................ ................... ................. O šiaip aš nesiparinu. Laukiu bliuzų, ryte klausau roko, vakare klausau reggae, o nakčiai pasilieku dieviškąsias balades... Sėdi ant palangės, uodai kapoja šonus, nuo drėgno oro blondiniški plaukai susisuka į birbyzus... Telefonas tyli. Širdys tyli. Mintyse irgi ne per triukšmingiausias metas. Meditacija. Ir šiaip. Eik pragaran.