Deep Inside

Visas šitas naujas pasaulis, naujas gyvenimas man kol kas yra keistas. Taip pat, kaip panėrus po vandeniu. Gražu, įdomu, keista... Bet spaudžia ausis, trūksta deguonies ir norisi greičiau iškilti į paviršių. Ar jau kylu? . Sunki ta adaptacija man. Blogai, kai klasėje buvai a la labai protingas , žostkas ir fainas, o čia esu visiškai vidutinybė ir nelabai kam rūpi. Kai nepriklausai tiems draugų iš stovyklos rateliams, vakariniams tūseliams.... Žinoma. Čia yra mano problema. Ne ko nors kito. Bet reikia laiko įsijungt į naują režimą. Reikia susidėlioti maišatį galvoje ir apsispręsti ko noriu, kodėl noriu... Ir ar tikrai noriu... Per daug. Per greit... per keista. Ir per problematiška. Kažkodėl mano niekas gyvenime nebūna paprasta... Arba aš sau viską pati apsisunkinu. Greičiausiai. . Barakas. Atskira istorija. Gyvenimas barake yra gyvenimo būdas... Tikrai tai supratau. Tik dar nelabai noriu lietis į tą siautuliuką. Bet gerai. Gyvenimas čia privertė įvertinti tai, ką turėjau namie. :D Nervuoja mane tas gyvenimas mažoj erdvėj dar su dviem žmonėm. Svetima tvarka, vieši dušai ir tualetai, tarakonai, virtuvė, triukšmas.... Vargina tas privatumo nebuvimas, svetimi žmonės... . Vilniuje dar kartą supratau, kaip nuostabu, kad turiu Giedrutę. Kaip nuostabu, kad mes vienodai pamišusios ir vienodai šlykščios bobos... :*