Š&M

Šūdai ir Myžalai. Oh, kokia visiškai nieko gero nežadanti įrašo pradžia... Ale kad taip jau darosi pasauly. Turiu užkaupus daug pasipiktinimo, tai nežinau nuo kurios pusės piktintis reikėtų pradėt. Čia kaip nežinai kurį iš visų fainų vyrų mylėt, kurio skanaus alaus penktą bokalą pirkti, ką valgyti pusryčiams ar ką rengtis einant pieno į ikinę, kuri yra per gatvę... Ak taip. Piktintis. Jau genetiškai užprogramuotas tas faktas, jog lietuviai yra tiesiog genialūs piktinimosi srityje na ir dar vagiam meistriškai. Kaip jamaikiečiai sprinte, čiurkos kovų menuose, arba rusai gėrime (stereotipai steoritipėliai....). Ir nieko čia nepadarysi. Piktinamės liaudimi ir valdžia, tvarka ir netvarka, liga ir vaistais, turtingais ir vargšais... Piktinamės tais, kurie piktinasi. Iš tiesų šitai surašyt paskatino A. Užkalnio adresu parašytas straipsnis. Kažkas labai piktinosi, kad jis piktinasi kažkuo. Ne esmė. Esmė, kad senokai mačiau straipsnį, kuriame būtų aprašoma kas nors pozityvaus, ar bent jau normalaus, kad nebūtų keiksmų (žvaigždutės itin paprastai šifruojamos), kad nebūtų dergiamasi, peršama nuomonė "Čia ne mano reikalas bet....." arba "aišku nesvarbu, bet juk reikia daryti taip ir taip!", "Normaliose šalyse yra taip ir anaip!". Blah Blah Blah. Visi mes tokie puikūs analitikai, taip puikiai viską suprantam.. Tiksliau kuo mažiau suprantam, tuo rėkiam garsiau. Bet argi kam nors rūpi... Esmė turėt savo nuomonę, kad ir kokią nepagrįstą ir kvailą, ir dergti tuos, kurie žino ką daro, bet daro ne pagal tavo kažkokį susapnuotą suvokimą "Kaip tai Kubilius gavo apdovanojimą? ** **^%$#^&%^^%&#%! bl." Jo. Normalu. Be abejo, šiuo atveju aš irgi pati mušu, pati rėkiu. Nes piktinuosi, kad piktinasi. Bet tiesiog ima nuovargis, kad bet kurį šūdpuslapį atsivertus, bet kurį a la rimtą laikraštpalaikį rasi tik pletkus apie naują olialia šliundrytės pareiškimą socialiai jautria nagų lako tema, arba Cindy Pussy šukuoseną (who the fu*k she is??? ir kodėl turiu tai skaityt?), arba apie Kedžio istoriją (O ko nori mergaitė???), nes ką nors paskaityt norisi, ką nors gero, lietuviško, aktualaus, ir naudingo, kad virtimas į brokolį nuo visų supančių nesąmonių būtų lėtesnis, kad išlaikyti pozityvumą nebūtų sunku, kad tiesiog nesinorėtų verkti... Ir dar piktinuos, kad kažkodėl neina pastraipų atskirt čia. Trololo.