Ar čia PMS, ar nerimo priepuoliai - nežinau, bet seniau nebuvau tokia stichinė. O gal čia, kad antras mėnuo gyvenu tarp mamų ant tašių ir jokios savirealizacijos apart gaminimas arba baisiai fainų įrašų mėtymas fb. Nes simsų neina žaist dėl kaistančio laptopo, o darbo neturiu. Tai va. Blogai. Nors šiaip viskas gerai. Mažinam alaus kiekį. Kompo kiekio ne.
Kodėl man taip sunku kalbėt ir taip lengva rašyt? Rašyčiau ir rašyčiau. Krizei užėjus visada mintyse sudėlioju bent penkis keturių pastraipų monologus - pagrįstus, logiškus ir orius, kurie turėtų viską sudėliot į vietas ir paaiškint kodėl aš čia dabar užsišikau. Bet kai reikia pasakyt - lieka trys sakiniai. Padriki, neesminiai ir omg, kodėl negaliu pasakyt visko iki galo. Nemoku išsireikšt, bet tik duokit man parašyt!!!
Kaip šuo nerandantis geros vietos pietų poguliui, taip aš nerandu ko nusitvert ir į ką įsikabint. Bet tingiu rimtai imtis gyvenimo pokyčių. Eat, sleep, shit, repeat. Vis gi reikia rast darbą ir butą svetimam mieste - man tai gana nemažas čelendžas. Bet besibaigiantys pinigai ima darytis rimtu entuziazmo šaltiniu.
Pew Pew
2 komentarai:
know that feeling, sis. Jaučiuos taip jau kurį laiką
kaip gelbėtis? :)
Rašyti komentarą