Mano didelei nelaimei, esu viena iš tų šikeklių, kurie žiauriai sunkiai išsirita iš savo komforto zonos. Trypiu vietoje, mykiu, inkščiu ir gniaužau kumščius. Viskas būtų ok, bet dar didesnė bėda yra ta, kad aš suvokiu, kaip tai yra labai nekažką. Man sunku keisti darbą, sunku sunku ginčytis, aš net plaukų nekirpau ir nekeičiau šukuosenos nuo kokių 16 (t.y. dešimt metų). Nes nu o jei bus biškį lievai?..
O bet tačiau, ateina toks metas, kad neišvengiamai turėsiu kažką daryti. Nebegaliu sėdėt kaime. Nu nežinau kaip žmonės savo noru čia gyvena (sorry, čiabuviai..) Jeigu čia praleisiu dar bent tris mėnesius, tai mane sutiksit su skara, pufaika ir kroksais ravint daržus, o vakarais gersiu ku kaimynais, kaip čia madoj (YEAH, I KNOW! Terrible!). Ta prasme mano uošviai yra puikūs žmonės, geresnių tikėtis negalėjau. Bet nu nesveika mums taip gyvent "ant pečiaus". Plius žiauriai reikia naujo iššūkio- tiek man, tiek mano antrai pusei. Ir dar, kai nuvažiavus pusdieniui į Vilnių supranti, kai nežmoniškai galima pasiilgti tiesiog miesto ir jo vaibo... Po Kauno tai tiesiog širdis klykia iš laimės ir atrodo net tu pats pasikeiti, perimi tą bytą ir elementariai įsijungia trečias kvėpavimas, įkvėpimas ir meilė gyvenimui.
Long story short - turiu planą chuliganą ir užmiegojau daug energijos. Sukryžiuoju pirštus ir suraukiu kaktą - reikia pradėt daryt rimtus reikalus!
Pastaruoju metu darau sadomazo dalyka - žiūriu kitų žmonių kelionių vlogus....
Pastaruoju metu darau sadomazo dalyka - žiūriu kitų žmonių kelionių vlogus....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą