Mmm mmm mmm...

Čia tokia sena daina, kur priedainis vien "mmm"... Skamba galvoj kelinta diena. MMmmm mmm mmmm mmmm...  Mmm mmmmm mm m m m m mm.....

Karoče. Aš VIS DAR be darbo. Išprotėsiu? Jo. Einu į pokalbį antradienį. Jei jis bus nesėkmingas - emigruosiu. Pavargau, nusibodo ir nbegaliu.Jaučiuosi našta. Arba akmuo vėjyje. Žodžiu be jokio poslinkio, vertės ar perspektyvos. Per dienas užsiimu niekais.Už niekas bapkių niekas neduoda.

Aš tik nesuprantu, kodėl. Universitetas, diplomas, patirtis šiokia tokia yra... NE. Nereikia tokių. Grasinimai rimti - susipakuosim ir mausim į Tailandą. Valgysim vaisius ir gulėsim po palmėm. Ir pasibaigs mano pezesiai apie meilę tėvų žemei ir tikėjimą, kad ir čia gerai gali būt jaunam žmogui be įtakingų tėvų/giminių. O gal aš tokia lieva. Na, vienaip ar kitaip, kantrybė senka. Nuo balandžio 15 esu bedarbė, o nuo birželio nebe studentė. Nuo to laiko nesugebėjau rast nieko. Tai matyt kažkur yra problema. Ane?

Čia toks piktokas įrašas, nes šiuo metu yra 04:35. Aš nebeturiu normalaus paros ritmo ir noriu kebabo. Ir kartais imu abejot savo normalumu ir puikumu, kas seniau atrodė savaime suprantama. Oh well. Tapau atsiskyrėle kūtvėla ir nežinau ar dar ką nors sugebu. O gal išsimaudyt užteks ir vėl viskas bus super duper! :D

Viskas ko dabar noriu, tai nuosavas butas ir kad ten mum šviežių sušių tiekimas būtų nuolatinis... omniom niom... mmM Mmm mmm....

Shoulda

Jamie Woon'as dainuoja gražiai ir teisingai: 

And your head's in the ocean

Too deep to know where you're going

Hoping time can be frozen

And you'll end up where you really belong
.

Klausau prieš miegą. Ramina. Nes principe per mėnesį visiškai niekas nepasikeitė. Tik daugiau streso ir mažiau motyvacijos. Kaip galvos daužymas į sieną. Pradėjau miegot po 13 valandų ir sapnuot, kad laimėjau vikingų loto. Tai va, akivaizdžiai blogai yra. Man reikia veiklos, reikia kažkur padėt energiją, o blogiausia šitos istorijos dalis, kad šiuo metu esu 1000% išlaikytinė. Seniau bent dalinė išlaikytinė buvau.... Sunku. Iš grafienės į prasčiokę.. Nu ok, ne taip baisu, bet nieko gero taipogi. :D

Nežinau, kur dingo ta vakarėlio siela Milda, nes aš tai jos seniai nemačiau. Ji dabar kepa kotletus, o prieš miegą svajoja kokį laminatą dės bute, kai tokį po daaaaaug metų pagaliau galės nusipirkt. Ne ne, jokių vaikų. Bet butas, sushiai ir kelionės. Negi daug prašau???

Pew Pew

Ar čia PMS, ar nerimo priepuoliai - nežinau, bet seniau nebuvau tokia stichinė. O gal čia, kad antras mėnuo gyvenu tarp mamų ant tašių ir jokios savirealizacijos apart gaminimas arba baisiai fainų įrašų mėtymas fb. Nes simsų neina žaist dėl kaistančio laptopo, o darbo neturiu. Tai va. Blogai. Nors šiaip viskas gerai. Mažinam alaus kiekį. Kompo kiekio ne.

Kodėl man taip sunku kalbėt ir taip lengva rašyt? Rašyčiau ir rašyčiau. Krizei užėjus visada mintyse sudėlioju bent penkis keturių pastraipų monologus - pagrįstus, logiškus ir orius, kurie turėtų viską sudėliot į vietas ir paaiškint kodėl aš čia dabar užsišikau. Bet kai reikia pasakyt - lieka trys sakiniai. Padriki, neesminiai ir omg, kodėl negaliu pasakyt visko iki galo. Nemoku išsireikšt, bet tik duokit man parašyt!!!

Kaip šuo nerandantis geros vietos pietų poguliui, taip aš nerandu ko nusitvert ir į ką įsikabint. Bet tingiu rimtai imtis gyvenimo pokyčių. Eat, sleep, shit, repeat. Vis gi reikia rast darbą ir butą svetimam mieste - man tai gana nemažas čelendžas. Bet besibaigiantys pinigai ima darytis rimtu entuziazmo šaltiniu.

Pew Pew

All I Want

Sukiesi kaip voverė rate - butas, vyras, puodai bliūdai, purvini autobusai - darbas, universitetas... Lapų lapai, šūsnys medžiagos ir daaaug deadlainų, o kur dar skaudančios kojos, langas į kito namo sieną ir kiemą, kurs amžinas mamyčių su kūdikių vežimėliais ralis... ir staiga, taip sakant pyst, viskas dingsta... 

Sėdžiu pas mamą, prie lango į mišką. Paukščiai, medžiai ir tirštas žalumas, kuris siurbte įsiurbia vos padėjus koją ant sočios žolės... Nėra kaimynų, nėra autobusų, nėra nė lopinėlio asfalto. Viskas švaru, žalia ir tyra. Vis negaliu patikėt, kad gali būti taip žalia ir taip sustoti laikas. Neįsivaizduoju ką čia sau pasidarytų žmogus iš Tokijo ar Niujorko. Žaluma tikriausiai juos susiurbtų visiškai... Sunkiai apsakomas jausmas, kai iš sprinto patenki į kažką visiškai tingaus. O kvapai!!! Aš tiesiog nemoku papsakot, kaip čia viskas kvepia...

Reikės kokios savaitės adaptuotis. Išsipakuot viską ir pradėt galvot ką veiksiu toliau. Reikia ieškot naujo darbo, naujo buto.... Kur? O ką aš žinau? Aš likčiau Vilniuje.... vieną iš paskutinių naktų, važinėjom po miestą, sėdėjau, žiūrėjau per mašinos langą ir vos neverkiau, kaip gražu ir kaip viskas tapo sava, per tuos 4 metus... Vyras nenori... O ko mes norim? O ko reikia? O kur geriau? O kas žino?

Viskas praeina ir viskas būna gerai. Mes jauni, žavūs ir drąsūs. Pasaulis po kojom ir tuščios kišenės. O norisi tik jūros, palmių ir mylimiausio šalia..... 

F*** *h** ***t

Nuovargis. Visoks. Fizinis. Moralinis. Ir visoks kitoks, kokį man pavyksta prisimint šią akimirką. Ta stadija, kai norisi tik miegot ir zefyrų. Nes nebegali ir nebenori nieko kito. Tokie tie bakalaurinio ir asmeninių dramų kokteiliai. Laikas tirpsta, jėgos atitinkamai irgi. Niekas nedžiugina ir nepadeda. Viskas nusibodo, erzina ir piktina. 

Čia gal pakaks butelio vyno ir ramaus tylaus vakaro sūpynėse. Po savaitės. Kai priduosiu darbą. O iki tol tai šūdai iki kaklo...

Aš taip myliu pavasarius, bet pavasariai nemyli manęs... Cha. 

Ai, išėjau iš darbo. :3

Meu

Toks keistas metas. Daug visokių planų ir daug nežinomybės. Meluočiau, jei sakyčiau, kad man tai patinka. Sunkiai išgyvenu pokyčius, dėl to baisu. Myliu Vilnių ir man čia gera, bet tikriausiai reikia duoti galimybę ir kitiems miestams... Bet baisu. O ypač, kai dažniausiai nežinai kas dedasi tavo žmogaus galvoje.

Niekada nemaniau, kad jausiuosi vieniša... Bet štai, ta diena atėjo!

Nežinau, ar čia tik PMS, ar gyvenimas toks šokinėjantis nuo depresijos prie euforijos?

Ai, ir nemėgstu savo darbo.

Come Together

Ir ne viskas taip magiškai lengva ir paprasta, kaip atrodo. Pavargsti, suneri rankas ir tyliai valai ašaras į pagalvės kampą. Kad niekas nematytų, negirdėtų ir neklaustų nieko...

Būna dienų, kai jautiesi vienišesnis, nei paprastai. Atrodo eitum į mišką, tai visais iki skausmo pažįstamais takais, rėktum ir nematytum galo iki kol neliks nei balso, nei jėgų. Bet viskas lieka ant pagalvės.  

Žmonės sako, kad aš avis. Nekovoju, susitaikau, prisitaikau. Gal ir taip. Tik jie niekada neklausia kodėl. 

Aš niekada nepasirenku lengviausio kelio. Bet visada stengiuosi dėl to, ką pasirinkau. 

Can't Hold Us

Daug Sizifo darbų ir velniškai mažai noro juos daryt. Net nepakeliu numestų džinsų. Nes fuck it. Daug puikaus laiko, o aš net nepajudino piršto, kad tas laikas praeitų bent kiek prasmingiau, nes vėlgi - fuck it! Tai va, ir sėdžiu užsiCandyCrushinus. Ir bukai žiūriu į ekraną. O kam... O kodėl... O ką... Tingiu žiūrėt.

O jei jau klausi kaip darbas, tai žinok darbas kaip darbas. Tiesiog pamatai kiek daug yra turtingų žmonių, ir kiek dar daug daug daugiau yra ubagų. Čia visom prasmėm. Užsiaugini storą kailį, kuris nebepraleidžia nei užgaulių replikų, nei saulės šviesos. Ir kai kitą kartą man kas nors, iš niekad nedirbusių jokio darbo, sakys, kad nori dirbti su žmonėmis, sakysiu "Ne, vaikeli, tu nenori"... Aišku, čia tik juodoji pusė. Visada yra ir šviesioji dalis. Apart to , kad ten kur bobos, ten intrigos. Negi ramiai, be serialų gyvensi...

Svarbiausia yra ką mylėt. Ir yra kas myli. Nelabai daugiau nei reikia ko. Tik savo kampo ir daugiau saulėtų dienų...

This Is What It Feels Like

Kai norų labai daug ir didelių, visų jų išsipildymo tikėtis labai sunku. O gaila. Planai keičiasi nuolat. O gaila. O nuo mano norų mažai kas priklauso... Vasara. Liko mėnesis iki rudens. Metai iki universiteto baigimo. Greit viskas kažkaip...

Daug prieštaringų jausmų. Tokia maža galva, o tiek visko telpa! Per daug bijau... Negi kaip dainoj "Ko bijosi - tas ir bus" ?

Pavargau.

Būna labai labai gerų dienų. :*

Get Lucky

Antai štatai yra matyt nuovargis. Eini, bėgi... 9 darbai, o dešimta tinginystė. Nieko nesinori daryt. Tik į Jamaicą. Ir šaltienos. Kursiniai, referatai, projektai, pristatymai. Holly Shit. Kaip aš čia patekau. Ir kaip pasprukt? 

Darbas užkniso. Buto nekenčiu. Pinigų neturiu. PMS. Sakot vasara? Cool story. Kai dirbi prekybos centre, tau nėra vasarų. Vasarinė depresija visgi atėjo. 

Ir šiaip. Kodėl visada viskas taip sudėtinga? Kodėl aš niekada pasirenku lengviausio kelio? O galėčiau! Nes paskui tai zyziu...

Ir šiaip. 

Happily Ever After

Jau metai. Laimingi, smagūs, prasmingi ir daug džiaugsmo atnešę į mano gyvenimą. Daug ko išmokau, daug ką supratau. Tikiuosi dar daug ko išmoksiu ir daug ką suprasiu.

Myliu.

the greatest thing you'll ever learn is just to love and be loved return

Mirrors

Apsišikt lengva. Sunku regeneruot. Atkurt kas buvo. Pamiršt. O kaltė - kaip rūdys... Verk neverkus. Laikas atgal neatsisuka, protingesnis nepasidarai. Lieka tik užtinę akys ir neviltis. Visada labiausiai nuskriaudi tuos, kuriuos myli labiausiai. Ir tik gali pažadėt, kad daugiau niekada niekada niekada... 

Freedom

Big city life. Univeras, darbas, univeras, darbas. Dar laiko turi užtekt meilei, šeimai, draugams ir draugėms, sau... Ir dar daugeliui dalykui nebeužtenka nei laiko, nei noro. O galėtų. Galėtų būt daug saulės, daug laisvo laiko, daug pinigų ir dar saulės. Nereikia vilų, jachtų, bentlių, rolexų ir pilnų šaldytuvų Cristal. Norėčiau tik savo kampo, gero oro ir ramios galvos. 

Tikrai nemažai dalykų man gaunasi be pastangų. Bet tikrai daug kur pastangų įdėt reikia daugiau, nei norėčiau.

Tai sakai 42 savaitės. O atrodo, kaip savaitė. Geriausia gyvenimo savaitė... 

So Close

Šventės pasibaigia dar nespėjus suvirškinti paskutinio mamos pyrago gabalo. Kalėdos - kaip Kalėdos. Tykios ir ramios. Su tėčiu, mama, sese, broliu ir jo tankais. Ir visai nebe  taip stipriai magiškos, kaip vaikystėje. Nauji metai - visada maniau, kad taip švenčia tik pusamžiai žmonės. Ot ne px, nes buvo smagu. O Šamanės Jelienos gimtadienis, tai kaip visada - kelių parų fiesta, kai krenta ir stipriausi.... 

Nauji metai, nauji pažadai - šiokie tokie gyvenimo pokyčiai bus į naudą. 

Kuo labiau myli - tuo baisiau. Baisiai gerai ir baisiai baisu. Kvaili tie žmonės - atrodo gyvenk, džiaukis ir puoselėk, o ne prisigalvok, kad kažkas čia per gerai. Kaip sakoma, iš trijų žmonių statistikos niekas neveda. O aš noriu vest statistiką iš šito vieno.

Diamonds

Dalykas tas, kad visi norime, kad mus nuoširdžiai mylėtų, kad visur kviestų, žarstytų komplimentus, gėrėtųsi išmintimi, girtų sugebėjimus... Dažniausiai aš neigiu tai, bet dabar sėdžiu ir galvoju, kad kartais tikrai norisi. Bent vienose akyse norisi atrodyti nepakartojamai... Tik ar visada padarome viską, kad tai užsidirbtume? Asmeniškai aš - ne. Pripažįstu, kad ne visada esu tokia draugė, kokia galėčiau būti. Ne visada esu toks žmogus, kad turėčiau švytinčią nepriekaištingą karmą. 

Žingsnis po žingsnio svajonės pildosi, gyvenimas darosi toks, kokio visada norėjau. Tereikia turėti kantrybės - kai ko tenka palaukt ir 10 metų. Bet tai vis tiek ateina.

Trumpam nubundi. Įsikniaubi į šiltą glėbį stipriau, nevalingai šypteli, nes suvoki, kad tau daugiau nieko nebereikia....