Gloomy Sunday

Dabar kame yra bėda. Bėda ta, kad niekas niekada nevyksta pagal mano planą. Sėdu, sugalvoju normalų, gerą planą. Su protingais, išsamiais punktais. Logišką, nu tokį normalų, kur žmogui parodyt negėda, planą. Viskas super, grius kalnai ir skirsis jūros, ir... Nu tai va - tuo viskas ir pasibaigia...


Sėdi parėmęs galvą ir tokios patetiškos ašaros kaupiasi akyse. Viskas atrodo taip maža ir menka. Darbo dramos, gyvenimo dramos... Viskas tilptų į stiklainį ir taip likę be kažkokio tikro skonio - kaip užpernykštė uogienė. Vėl gyvenu be to tikro, gaivališko džiugesio, kurio būdavo pilni namai ir galva. Pilnom rankom atrodo galėjai švaistyt į visas šalis tą pulsuojančią šviesą, nes žinojai, kad ji neišseks, nepabėgs ir nedings. Viskas buvo paprasta, aišku ir viskas buvo čia. Viskas buvo mano. 

Ir nesvarbu, kad šiandien kalendoriuje ne sekmadienis... Sekmadieninis liūdesys... Čia kai būdavo pirmais metais Vilniuje - nuo trečiadienio vakarėlis, o sekmadienį uždarai duris, užsirakini, išsimaudai, susisuki į adijalą ir tada jau būna tas legalus liūdnumo laikas. Nu tiesiog. Taip reikia. Tai kai suaugi, tas liūdnumo laikas yra nebe sekmadienis, o visa savaitė, tik sekmadienis ne... O principe čia pilnatis greičiausiai mane kamuoja...

Atrodo duokit palmių namą kur nors Šri Lankoj, daryčiau jogą, valgyčiau vaisius, kurių nežinau pavadinimų, maudyčiausi, deginčiausi, miegočiau. Nu žinai, kaip per filmus rodo. Nereikėtų anksti keltis, vonioj nebūtų šalta, neturėčiau piktų klientų, bet turėčiau namą, įdegį, kriauklių karolius ir nulinį streso lygį... Ir viskas būtų yzipyzi. HA.


Aš nežinau. Aš iki tiek jau kvaištu, kad šuniuko noriu. Korgio. Trumpom kojom. Ir noriu, kad kai vakare einu meigot, jausčiausi pilna džiaugsmo... Aš dabar ieškau būdo. Nesu tikra, kad džiaugsmas trumpom kojom yra būtent tai, ko man reikia, aišku.... Aš niekada nieko nežinau.... :D

...nemesk kelio, dėl takelio.

T h i n k

Jaučiuosi įkalinta savo išgalvotame gyvenime. Galvoje yra lentyna kiekvienai smulkmenai. Viskas turi savo vietą. Kiekviena knyga, kiekvienas šaukkštas. Žinau kaip noriu serviruoti stalą šventėms, kokią patalynę pirksiu, ką gaminsiu kai ateis draugai, ką apsirengsiu į darbą ir ką pirksiu dovanų kalėdoms... Pastaruosius pusę metų, kol sėdėjau prie kompo gilioj duobėj ir nemačiau prošvaisčių, turėjau daug gražaus kūrybinio laiko... Tai prikūriau svajonių 10 metų į priekį. Time well spent.

Atsirado darbas. Atsirado stimulas stengtis. Yra prošvaistė pagaliau kažkur išsikraustyt. Bet iki svajonių toli. O kartais iš viso galvoju, kad tai ir liks įkalinta galvoje. Nežinau kodėl mane yra taip apsėdęs noras turėti savo namus. Tiesiog iki kaulų smegenų.Atrodo, kad gaučiau tai ir gyvenimas jau būtų užpildytas. Žinau, kad taip nebus, bet taip atrodo.

Aš kartais nebesijaučiu savimi... ir po truputį viskas tampa vis mažiau svarbu... Tiesiog.

Žmonės yra kvaili padarai. Kai kurie dar kvailesni už kitus. Dar žmonės yra pikti, nedėkingi ir neturintys empatijos padarai. O aš tampu liūdnu vienišu žmogum.

-Aš dėl tavęs kalnus nuversčiau, jūras perplaukčiau.
-Ateisi ryt?
-Jei nelis.

Tiesiog.

Take A Walk With Me

Dienos vienodai pilkos ir vangios. Kaip ir kraštovaizdis čia. Su kiekviena vis trumpesne šviesa, tampa sunkiau išlaikyt tą menką pozityvą. Nebežinau nei kuri savaitės diena, nei kiek valandų, nei ką aš čia darau. Kosmosas. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad kuo ilgiau būni tokioj būklėj, tuo labiau apkerpėji. Tuo sunkiau pajudėti iš sąstingio ir amžinojo įšalo. Reikia dabar ieškot kažkokių sprendimų. Ir tą patį aš sakau kiekvieną dieną... Aš suprantu, kad kažkas turi viską išjudint, ir tas kažkas 100% esu aš. Bet gi negaliu judėti į niekur... O laukti kažkieno malonės ar stebuklo... Nežinau. Nusibodau pati sau su šituo zyzimu, bet nežinau ką daryt. Retai man taip gyvenime būna, bet nuoširdžiai nežinau ir man baisu. Nes loterijoj laimėt milijono nesiseka, o darbo nėra.

Yra žiauriai skaudžių dalykų, kuriuos kad ir kiek kartų įvardinčiau, nei kiek nemažiau skauda. Nerandu būdų tai apeiti, nors ir ieškau.

Pasiilgau savęs prieš 2 metus. Buvo vasara, saulėta, buvo visko ir visko užteko. Tada man patiko tai, kas buvo mano galvoje ir ką aš kalbėjau. Šiandien ne. Trumpam pakeičiau aplinką ir įsijungė antras kvėpavimas. Dviem dienoms akyse buvo šviesiau. :3

Santa Monica

Pastaruoju metu aš vis sapnuoju ilgus šviesius paplūdimius, laibas palmes, vaiskiai žydrą jūrą... Sapnuoju, kaip sūrus vėjas gairina mano veidą ir šiaušia plaukus... Ilgus, iki liemens, šviesius ir spindinčius. Lengva pavakarės šiluma kylanti nuo įkaitusios žemės maloniai kutena basas pėdas... Patys įvairiausi nuostabios ir magiškai švytinčios Kalifornijos pakrantės kvapai, besišypsantys veidai ir aš - viskas plakasi į vientisą masę. Aš ten... Aš ten priklausau... Ten mano vieta! Ten aš randu ramybę ir ten saulė mane pripažįsta. Ten nėra problemų. Nėra nebaigtų sakinių. Tuščios piniginės. Baimių ir nesaugumo jausmo. Nėra nei vienišų, nei depresijos kamuojamų sielų... Nėra netobulų ir atsibostančių, nėra erzinančių ir pavydinčių. Visi tobuli, besišypsantys, pasipuošę ir skaniai valgantys. Visų norai pildosi ir lyja tik tada, kai paprašai. Nėra ligų ir avarijų. Nieko neskauda. Niekas nemeluoja ir niekas nekaltina. Vaikai ten ramūs ir paklusnūs. Knygos tik geros. Filmai tik prasmingi. Visur muzika. Ten nuo šalčio neberia, ir nėra nei kiek per karšta, tad niekas neprakaituoja. Ten nemiršta mylimi žmonės. Aš ten turiu šviesų mansardinį butą su terasa į vandenyną. Kieme turiu aukštyn besistiebiančią palmę ir tris rausavas magnolijas. Viskas žydi ir kvepia. Nėra uodų. Ir duona nepelija. Nesmirda kojos ir batelių kulniukai nenusibraižo į akmenėlius. Sekso daug ir jis tik geras. Tas pats su vynu... Nėra migrenų ir panikos priepuolių. Nėra tamsių kerčių galvoje. Nėra nerimo ir nepastovumo - visada žinai kuo ir kur būsi rytoj, o mėgstamiausia palaidinė neišsitampo. Ten viskas pavyksta iš pirmo karto. Ten visi dirba ką nori ir visiems visko apstu. Visi gražūs ir laimingi. Vieni kitus besąlygiškai mylintys ir besišypsantys....

Labas rytas.

Mmm mmm mmm...

Čia tokia sena daina, kur priedainis vien "mmm"... Skamba galvoj kelinta diena. MMmmm mmm mmmm mmmm...  Mmm mmmmm mm m m m m mm.....

Karoče. Aš VIS DAR be darbo. Išprotėsiu? Jo. Einu į pokalbį antradienį. Jei jis bus nesėkmingas - emigruosiu. Pavargau, nusibodo ir nbegaliu.Jaučiuosi našta. Arba akmuo vėjyje. Žodžiu be jokio poslinkio, vertės ar perspektyvos. Per dienas užsiimu niekais.Už niekas bapkių niekas neduoda.

Aš tik nesuprantu, kodėl. Universitetas, diplomas, patirtis šiokia tokia yra... NE. Nereikia tokių. Grasinimai rimti - susipakuosim ir mausim į Tailandą. Valgysim vaisius ir gulėsim po palmėm. Ir pasibaigs mano pezesiai apie meilę tėvų žemei ir tikėjimą, kad ir čia gerai gali būt jaunam žmogui be įtakingų tėvų/giminių. O gal aš tokia lieva. Na, vienaip ar kitaip, kantrybė senka. Nuo balandžio 15 esu bedarbė, o nuo birželio nebe studentė. Nuo to laiko nesugebėjau rast nieko. Tai matyt kažkur yra problema. Ane?

Čia toks piktokas įrašas, nes šiuo metu yra 04:35. Aš nebeturiu normalaus paros ritmo ir noriu kebabo. Ir kartais imu abejot savo normalumu ir puikumu, kas seniau atrodė savaime suprantama. Oh well. Tapau atsiskyrėle kūtvėla ir nežinau ar dar ką nors sugebu. O gal išsimaudyt užteks ir vėl viskas bus super duper! :D

Viskas ko dabar noriu, tai nuosavas butas ir kad ten mum šviežių sušių tiekimas būtų nuolatinis... omniom niom... mmM Mmm mmm....

Shoulda

Jamie Woon'as dainuoja gražiai ir teisingai: 

And your head's in the ocean

Too deep to know where you're going

Hoping time can be frozen

And you'll end up where you really belong
.

Klausau prieš miegą. Ramina. Nes principe per mėnesį visiškai niekas nepasikeitė. Tik daugiau streso ir mažiau motyvacijos. Kaip galvos daužymas į sieną. Pradėjau miegot po 13 valandų ir sapnuot, kad laimėjau vikingų loto. Tai va, akivaizdžiai blogai yra. Man reikia veiklos, reikia kažkur padėt energiją, o blogiausia šitos istorijos dalis, kad šiuo metu esu 1000% išlaikytinė. Seniau bent dalinė išlaikytinė buvau.... Sunku. Iš grafienės į prasčiokę.. Nu ok, ne taip baisu, bet nieko gero taipogi. :D

Nežinau, kur dingo ta vakarėlio siela Milda, nes aš tai jos seniai nemačiau. Ji dabar kepa kotletus, o prieš miegą svajoja kokį laminatą dės bute, kai tokį po daaaaaug metų pagaliau galės nusipirkt. Ne ne, jokių vaikų. Bet butas, sushiai ir kelionės. Negi daug prašau???

Pew Pew

Ar čia PMS, ar nerimo priepuoliai - nežinau, bet seniau nebuvau tokia stichinė. O gal čia, kad antras mėnuo gyvenu tarp mamų ant tašių ir jokios savirealizacijos apart gaminimas arba baisiai fainų įrašų mėtymas fb. Nes simsų neina žaist dėl kaistančio laptopo, o darbo neturiu. Tai va. Blogai. Nors šiaip viskas gerai. Mažinam alaus kiekį. Kompo kiekio ne.

Kodėl man taip sunku kalbėt ir taip lengva rašyt? Rašyčiau ir rašyčiau. Krizei užėjus visada mintyse sudėlioju bent penkis keturių pastraipų monologus - pagrįstus, logiškus ir orius, kurie turėtų viską sudėliot į vietas ir paaiškint kodėl aš čia dabar užsišikau. Bet kai reikia pasakyt - lieka trys sakiniai. Padriki, neesminiai ir omg, kodėl negaliu pasakyt visko iki galo. Nemoku išsireikšt, bet tik duokit man parašyt!!!

Kaip šuo nerandantis geros vietos pietų poguliui, taip aš nerandu ko nusitvert ir į ką įsikabint. Bet tingiu rimtai imtis gyvenimo pokyčių. Eat, sleep, shit, repeat. Vis gi reikia rast darbą ir butą svetimam mieste - man tai gana nemažas čelendžas. Bet besibaigiantys pinigai ima darytis rimtu entuziazmo šaltiniu.

Pew Pew

All I Want

Sukiesi kaip voverė rate - butas, vyras, puodai bliūdai, purvini autobusai - darbas, universitetas... Lapų lapai, šūsnys medžiagos ir daaaug deadlainų, o kur dar skaudančios kojos, langas į kito namo sieną ir kiemą, kurs amžinas mamyčių su kūdikių vežimėliais ralis... ir staiga, taip sakant pyst, viskas dingsta... 

Sėdžiu pas mamą, prie lango į mišką. Paukščiai, medžiai ir tirštas žalumas, kuris siurbte įsiurbia vos padėjus koją ant sočios žolės... Nėra kaimynų, nėra autobusų, nėra nė lopinėlio asfalto. Viskas švaru, žalia ir tyra. Vis negaliu patikėt, kad gali būti taip žalia ir taip sustoti laikas. Neįsivaizduoju ką čia sau pasidarytų žmogus iš Tokijo ar Niujorko. Žaluma tikriausiai juos susiurbtų visiškai... Sunkiai apsakomas jausmas, kai iš sprinto patenki į kažką visiškai tingaus. O kvapai!!! Aš tiesiog nemoku papsakot, kaip čia viskas kvepia...

Reikės kokios savaitės adaptuotis. Išsipakuot viską ir pradėt galvot ką veiksiu toliau. Reikia ieškot naujo darbo, naujo buto.... Kur? O ką aš žinau? Aš likčiau Vilniuje.... vieną iš paskutinių naktų, važinėjom po miestą, sėdėjau, žiūrėjau per mašinos langą ir vos neverkiau, kaip gražu ir kaip viskas tapo sava, per tuos 4 metus... Vyras nenori... O ko mes norim? O ko reikia? O kur geriau? O kas žino?

Viskas praeina ir viskas būna gerai. Mes jauni, žavūs ir drąsūs. Pasaulis po kojom ir tuščios kišenės. O norisi tik jūros, palmių ir mylimiausio šalia..... 

F*** *h** ***t

Nuovargis. Visoks. Fizinis. Moralinis. Ir visoks kitoks, kokį man pavyksta prisimint šią akimirką. Ta stadija, kai norisi tik miegot ir zefyrų. Nes nebegali ir nebenori nieko kito. Tokie tie bakalaurinio ir asmeninių dramų kokteiliai. Laikas tirpsta, jėgos atitinkamai irgi. Niekas nedžiugina ir nepadeda. Viskas nusibodo, erzina ir piktina. 

Čia gal pakaks butelio vyno ir ramaus tylaus vakaro sūpynėse. Po savaitės. Kai priduosiu darbą. O iki tol tai šūdai iki kaklo...

Aš taip myliu pavasarius, bet pavasariai nemyli manęs... Cha. 

Ai, išėjau iš darbo. :3

Meu

Toks keistas metas. Daug visokių planų ir daug nežinomybės. Meluočiau, jei sakyčiau, kad man tai patinka. Sunkiai išgyvenu pokyčius, dėl to baisu. Myliu Vilnių ir man čia gera, bet tikriausiai reikia duoti galimybę ir kitiems miestams... Bet baisu. O ypač, kai dažniausiai nežinai kas dedasi tavo žmogaus galvoje.

Niekada nemaniau, kad jausiuosi vieniša... Bet štai, ta diena atėjo!

Nežinau, ar čia tik PMS, ar gyvenimas toks šokinėjantis nuo depresijos prie euforijos?

Ai, ir nemėgstu savo darbo.

Come Together

Ir ne viskas taip magiškai lengva ir paprasta, kaip atrodo. Pavargsti, suneri rankas ir tyliai valai ašaras į pagalvės kampą. Kad niekas nematytų, negirdėtų ir neklaustų nieko...

Būna dienų, kai jautiesi vienišesnis, nei paprastai. Atrodo eitum į mišką, tai visais iki skausmo pažįstamais takais, rėktum ir nematytum galo iki kol neliks nei balso, nei jėgų. Bet viskas lieka ant pagalvės.  

Žmonės sako, kad aš avis. Nekovoju, susitaikau, prisitaikau. Gal ir taip. Tik jie niekada neklausia kodėl. 

Aš niekada nepasirenku lengviausio kelio. Bet visada stengiuosi dėl to, ką pasirinkau. 

Can't Hold Us

Daug Sizifo darbų ir velniškai mažai noro juos daryt. Net nepakeliu numestų džinsų. Nes fuck it. Daug puikaus laiko, o aš net nepajudino piršto, kad tas laikas praeitų bent kiek prasmingiau, nes vėlgi - fuck it! Tai va, ir sėdžiu užsiCandyCrushinus. Ir bukai žiūriu į ekraną. O kam... O kodėl... O ką... Tingiu žiūrėt.

O jei jau klausi kaip darbas, tai žinok darbas kaip darbas. Tiesiog pamatai kiek daug yra turtingų žmonių, ir kiek dar daug daug daugiau yra ubagų. Čia visom prasmėm. Užsiaugini storą kailį, kuris nebepraleidžia nei užgaulių replikų, nei saulės šviesos. Ir kai kitą kartą man kas nors, iš niekad nedirbusių jokio darbo, sakys, kad nori dirbti su žmonėmis, sakysiu "Ne, vaikeli, tu nenori"... Aišku, čia tik juodoji pusė. Visada yra ir šviesioji dalis. Apart to , kad ten kur bobos, ten intrigos. Negi ramiai, be serialų gyvensi...

Svarbiausia yra ką mylėt. Ir yra kas myli. Nelabai daugiau nei reikia ko. Tik savo kampo ir daugiau saulėtų dienų...

This Is What It Feels Like

Kai norų labai daug ir didelių, visų jų išsipildymo tikėtis labai sunku. O gaila. Planai keičiasi nuolat. O gaila. O nuo mano norų mažai kas priklauso... Vasara. Liko mėnesis iki rudens. Metai iki universiteto baigimo. Greit viskas kažkaip...

Daug prieštaringų jausmų. Tokia maža galva, o tiek visko telpa! Per daug bijau... Negi kaip dainoj "Ko bijosi - tas ir bus" ?

Pavargau.

Būna labai labai gerų dienų. :*

Get Lucky

Antai štatai yra matyt nuovargis. Eini, bėgi... 9 darbai, o dešimta tinginystė. Nieko nesinori daryt. Tik į Jamaicą. Ir šaltienos. Kursiniai, referatai, projektai, pristatymai. Holly Shit. Kaip aš čia patekau. Ir kaip pasprukt? 

Darbas užkniso. Buto nekenčiu. Pinigų neturiu. PMS. Sakot vasara? Cool story. Kai dirbi prekybos centre, tau nėra vasarų. Vasarinė depresija visgi atėjo. 

Ir šiaip. Kodėl visada viskas taip sudėtinga? Kodėl aš niekada pasirenku lengviausio kelio? O galėčiau! Nes paskui tai zyziu...

Ir šiaip. 

Happily Ever After

Jau metai. Laimingi, smagūs, prasmingi ir daug džiaugsmo atnešę į mano gyvenimą. Daug ko išmokau, daug ką supratau. Tikiuosi dar daug ko išmoksiu ir daug ką suprasiu.

Myliu.

the greatest thing you'll ever learn is just to love and be loved return