Kaip gerai mes išmanom gyvenimiškas teorijas, kokie puikūs strategai esame... Ir kokie netikę praktikai. Kiek daug dalykų lieka nepasakyti. Kiek daug visko nepadaryta. Kiek iššvaistyta laiko, progų ir šansų... O kaltininkų paieškos užsibaigia ties senu veidrodžiu ir pirštu nukreiptu į savo atvaizdą jame. Nieko aiškaus. Nieko apčiuopiamo. Tik daug klaustukų. Ir apmaudas, nes eilinį kartą nepadarei, ką galėjai..
Džiugesį dažniausiai vainikuoja ašaros. "Verk verk, mažiau myši".
.
Yra naujienų, kurios tiesiog išmuša kietą pagrindą iš po kojų. Kai netenki artimo žmogaus, visai nebesvarbu ar žinojai, kad tai tik laiko klausimas, ar ne, bet pasijunti lyg mėsmalėje. Aš niekada nepamiršiu tavęs, mano mylimas sielos broli. Niekada nepamiršiu ką man pasakei paskutinį kartą... Nieko nepamiršiu.
2 komentarai:
žinai pirma dalis taip atitiko dabartinę mano nuotaiką, kad net šiurpai per nugarą nuėjo
Liūdna, bet maloniu jausmu to nepavadinsi, ar ne? :]
Rašyti komentarą