nieko panašaus

Skrendant kažkuriame keistam sapne

Žemė liko galbūt per daug toli.

Svajonėse ar tu tada matei mane,

Tai buvo vėl svaičiojimai apie tave.

Ir nieko nieko panašaus į šį pasaulį,

Ir nieko nieko, kas primintų blogas mintis.

Ir nieko nieko panašaus į sutryptą meilę,

Ir nieko nieko panašaus į tavo akis.

Kai bėgau, bėgau debesų takais,

Galbūt atitrūkau šiek tiek per daug.

Kaip rasti tai, kas tęsiasi amžinai?

Tu man leidai, o gal privertei likti aukštai.

Kur nieko nieko…

***

[Buvo liūdna. Klausiau Mamontovo. Tada pasidarė smagiau. Gražu. . . :)]