nuoširdžiai

Uff. Šiandien man visą dieną buvo klaikiai baisu. Tiksliau taip buvo iki 13.50. Kol ta nelemtoji olimpiada baigėsi. Aš nežinau kas mane apsėdo, bet nepamenu, kad kada nors būčiau šitaip baisiai stresavus. Turbūt žinomas jausmas, kai skrandis pavirsta spazmuojančiu graikiniu riešutų, rankos dreba, delnai prakaituoja, o galvoje atsiranda juodoji skylė (kaip žinia, juodoji skylė siurbia į save net kosminę tamsą). Viską pamiršau. Net okupacijų datas. . . So. . . Niekas neapramino. Nei muzika. Nei arbata. Nei sūrelis. Nei mokytojai. Net Zoko duotas saldainis. O kas baisiausia - jau rytoj sužinosiu savo apgailėtiną rezultatą. . . Jė. . . . . "Mama, gimdyk mane atgal." Čia šiandienos pagrindinė mintis ūžianti galvoje net dabar. . . Na nieko. Išgyvensiu. Turbūt. . .

O rytoj laukia dar vienas košmaras - matematika. Du kontroliniai. Taip. Būtent - nieko neraukiu aš ten. kuo giliau į mišką, tuo daugiau ten medžių. . . ko jau ko, o šito sušikto (atsiprašant), dalyko aš nekenčiu kaip kažin ko. Gal todėl, kad matematika man varo nepilnavertiškumo kompleksą. . . O gal dėl to, kad nekenčiu beprasmių dalykų. Nuoširdžiai žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba laimėt matematikos olimpiadas, egzaminus 100tukais išlaiko. . .

Anyway. . .

Šiandien mama su siaubu suskaičiavo, kad man iki šių metų egzų teliko 3 mėnesiai. Ir du metai namie. Ir dar su didesniu siaubu ji konstatavo faktą, kad aš taip greit užaugau. Ir kad ji sensta. O man ji tokia jauna atrodo. . . Ji vis tokia pat, kaip vaikystės prisiminimuose. Tik kad plaukai dabar nebe tokie ilgi, kokie kažkada buvo. Bet viskas tas pats. . . :) Ir aš nesijaučiu labai didelė. Tėvai vis dar stengiasi viską kontroliuot. Tai man seniai nepatinka. Bet rietis su jais neturiu jokio noro. Kam nuo to geriau būtų? O gi niekam. Diplomatija šiuo atveju - man pats parankiausias dalykas, koks tik gali būti. . . :D

Nuoširdžiai tingiu.