Deja Vu

Nesuklysiu savo dabartinį gyvenimą pavadindama visišku chaosu. Sumaištim. Velniava. Šiza. Nieko nebekontroliuoju. Net savęs. Ką jau kalbėti apie aplinką. Ir aplinkinius. Viskas slysta iš rankų ir griūva ta kryptimi, kurios man mažiausiai reikėtų... Artėja ta stadija, kai imsiu isteriškai veržtis į negyvenamą salą. Nors... Kaip gali veržtis į ten, kur jau seniai gyveni?..

.

Kartais visiškai nepažįstamas žmogus gali pasirodyti artimesnis už geriausią draugą. Nežinau kuo tai paaiškinti. Kosmoso energija? Likimo pirštu? Lemties alkūne? Ir ką daryti tada, kai tai atrodo per gerai, kad būtų tiesa?.. O ką daryti su tais, kuriuos norėtum laikyti praeitimi, tačiau jie to nenori?..

.

Viskas. Teliko 100 dienų iki egzaminų. Ar suvokiu? Dar ne. Suvoksiu, kai liks koks mėnesis. Tada pulsiu mokytis per naktis, isterikuosiu ir rausiusiu plaukus, kodėl nesusiprotėjau anksčiau. Kaip visada... :D Ir net viską puikiai žinodama, aš nieko nedarau....

.

O jei jau prakalbom apie 100dienį... kaip sakoma, stabdžiai yra skirti tik bailiams. Nors man jie praverstų... Nors labai myliu savo klasę ir daugumą savo klasiokų, bet suvokiau, kad per tuos 12 metų mes toli gražu netapom viena šeima. O šiais metais iš viso ėmė lįst visokios paslaptys, kivirčai, neapykantos ir nesutarimai... Finišo tiesioji, o mes svetimėjam.... Niekada nebuvom vienas tvirtas kumštis. Per skirtingi, pernelyg individualistai... Visiems reikia erdvės, dėmesio.... Bet... Tikiu, kad ir po 5 metų, su kai kuriais aš susitiksiu, apsikabinsiu ir nuoširdžiai pasikalbėsim... bet neabejoju, kad bus ir tokių, kurie sutikę maximoj prie mandarinų, neišspaus nei skurdaus 'Labas'. Tikiuosi, kad klystu. :]

.

Sapnavau keitus sapnus. Kaip visada ilgus, kaip visada spalvotus. Bet sapnavau praeitį. Ne pačias maloniausias akimirkas. Viskas painiojosi ir maišėsi su dabartimi. Vienas žmogus įgaudavo kito pavidalą... Beveik košmaras. Gal dėl to pamiegojau vos 8 valandas. Labai džiaugiuosi, kad savaitgalis ilgas. Labai nesidžiaugiu, kad šeštadienį reikės atidirbinėt.