Nei galo, nei krašto. Na, kaip skaitant epą... Atsimenu, kai buvau mažesnė, man ptiko epai ir tai, kas tęsiasi ilgai - kai močiutė ilgai skaito Baltušį, arba ką nors apie pasaulio istoriją.... Ilgi filmai apie fauną ir florą, ilgi pasivaikščiojimai po laukus ir miškus, bandant pamatyt kuo daugiau pakščiukų, stirniukų, retų augalų. Skaičiau Kalevalą, Hiavatą ir Iliadą... Kai užaugau, nusibodo tokie begaliniai dalykai. Ir epų nebemėgstu. Dabar mėgstu tai, kas efektinga ir stebina. Gal kiek vartotojiškas požiūris... Bet kad jau ir nustebint mažai kas tegali... Tai nejau kuo toliau, tuo nuobodžiau man bus? Močiutė dar kartais paskaito ką nors, bet dabar ji stengiasi surast kikį nors straipsnį, kuris mane gražintų "prie Dievo". Jai sunkiai sekasi. Nes aš dažniau surandu, kas mane nuo jos Dievo tolina....
Per dvi dienas reikėjo suruošt 2 balius. Nusibodo. Kol nedarai, atrodo, kad oi, baisaus čia daikto, beeet tereikia pradėt ir pamatai, kad sunku ir grasu...
.
Mano nervai silpni. Ir su stiprių nervų žmogum aš nepakariauju...
.
Net šiurpas nukrato, kai pagalvoju, kad tuoj vėl į mokyklą... Baisiai nenoriu...
.
Mano kaimynai primeta lenktynininkus. Laksto keturračiais motociklais ir senais žiguliais. Mano manymu, suaugę vyrai turėtų dirbt, o ne po važinėtis. Bovytis, anot močiutės... :DD
.
Vakar buvo apvali diena. Bloge parašiau 200-ąjį įrašiuką, last.fm perklausiau 20000-ąją dainą ir gavau 100-ąjį "shout". ir taip toliau, ir panašiai... :D
.
Kai kurie žmonės neatsikrato blogų įrpočių skambinti 3valandą nakties... Bet vakar nesupykau. Džiaugiausi. Vakar tai buvo būtent tai, ko man labiausiai reikėjo. "Labas. Kaip tu. Pasiilgau.". Regis paprasta, bet genialu.... :>>
6 komentarai:
Labai liūdni tavo dienoraščio įrašai, na, bent jau paskutiniai. Tai kas, kad ruduo ir oras niūrus, na ir kas, kad gyventi nėra taip lengva, kaip mums norėtųsi, tačiau pasaulyje pilna ir nuostabių dalykų, kuriais verta džiaugtis. Nepamiršk to.
Tai kad man liūdna... Ruduo, oras tarsi slegia prie žemės, o dar ne viskas sekasi, ne viskas taip puiku, kaip būti galėtų... :)
Žinau, kad yra daug nuostabių dalykų ir jais džiaugiuosi. Dar ir kaip džiaugiuosi! Tiesiog matyt, blogas emocijas sukraunu čia, kad neneščiau aplinkiniams.... :)
nepasakyciau, kad krauni i bloga blogas emocijas. Dabar pagalvojau ka man primena tokie pasakojimai. Man kaip tik jie kazkuo jaukus. Primena toki "Baltos drobules" stiliu, o gal net kazkiek Aputi. Nezinau gal ir nusisvaigstu, bet kazkokiu panasumu randu. pvz buna kad skaitau kitu zmoniu blogus ir tiesiog nesiskaito, sunku kazka perskaityt, super neidomu. O sitas kazkoks persmelktas emociju, ar kazko tokio ;] na neesme :D kalbant apie Dieva ar siaip apie tikejima, tai nemazai galima pasigincyti. Is tikro mes visi tikime dievu, bet tik tada kai mums yra sunku ir reikia pagalbos. Pvz: isivaizduok kad vairuoji automobili ir matai kad arteja akimirka kai resies i stulpa. Spek apie ka visu pirma pagalvosi? :)
Na bet tikriausiai natūralu, kad dienoraštyje daugiau vietos užima skundai ir blogos emocijos... Geromis pasidalini su draugais, tyliai pasidžiaugi ir kažkaip pasimiršta, o problemos įsiėda giliai... Jų nesinori kraut aplinkiniams... O čia parašai ir jau atsiranda pasirinkimo laisvė - nori skaitai, nori ne :)
Na toks palyginimas skamba kaip komplimentas ;>> Ir šiaip labai gera girdėt, kad kažkam įdomu, kad patinka mano mintys. Tikrai faina ;)
Tikrai ne apie dievą. Kai aš patekau į avariją, prieš susiduriant su kita mašina, man atrodo, kad pirma mintis buvo "o ne, juk tėvai sėdi priekyje, jiems bus blogiausia...". Na, bet buvo ne taip :)Dievas man iš viso yra tokia sąvoka, kuri sukelia ne kiek teigiamus jausmus, bet greičiau prieš akis iškyla viduramžių bažnyčia - kunigai stori, pikti, turtingi ir laaabai korumpuoti, su daug moterų ir vaikų, pardavinėja indulgencijas ir šiaip vadovauja visam paradui... O kur dar inkvizicija nukreipta prieš mokslo populiarinimą... O šiais laikais vėlgi - pedofilijos skandalai pasitikėjimo bažnyčia neduoda.... :)
man jau darosi idomu! :D greit prireiks forumo :D galetume vel placiai diskutuot apie inkvizicijas viduramzius ir t.t. bet galime paziuret ir is kitos puses. Kiekviena sistema vienaip ar kitaip kazkada issigimsta, krenta ant jos seselis ir t.t. (tarp kito nesu itin tikintis :D) Buvo laikai kai krikscionybes priedanga buvo liejamas kraujas vyko karai, buvo laikai kai krikscionybe degino zmones is baimes kad nuvers ju valdzia. Siuo metu krikscionybe nera tokia galinga kaip kad buvo anksciau. Bet visa esme yra ne tame. Tu sneki apie sistema, bet ne apie pacia religija. Is esmes turetum zinoti kad zmones neiskente atsiskyre nuo tos sistemos (liuteronai ir visi kiti). Klausimas kodel? Todel kad to laiko sistema iskraipe religija. Jies neturejo nieko bendro su religija. Buvo paprasciausias verslas. Tad pagalvokim. Kas yra tikrasis tikintis. Ar tas kuris eina i baznycia ir meldziasi velniai zino kam ar tas kuris perskaites biblija zino kas ir kaip yra padares kazkokias prielaidas ir tiki pacia religija kaip ideja. Juk pati religija is tikro nieko blogo nesako. Moko daryti vien tik gerus darbus, o mes tiesiog ja blogai interpretuojam ;]
Aha, aš irgi taip pamaniau... :D
Taip, tu tesus, ir man kur kas priimtinesnė yra liuteronų pakraipa. Ten viskas protingiau ir artimiau žmogui....
Tačiau tačiau, bažnyčia nėra taip toli nutolus nuo ankstesnio savo formato... Yra dar daug neaiškių dalykų, o įtaka taip pat nemaža. O šitas popiežius atrodo man tikras kipšas :DD
Bibliją skaičiau, poterius moku,bet man visa ta religija yra klaikia nepriimtina... Nežinau kodėl. Visa ta dirbtinė pompastika, keliaklupščiavimas prieš nežinia ką... O visos tezės prieštarauja viena kitai... Kai nemąstai, tai atrodo nu ką dabar... Bet teeikia atsimerkt ir - ople! Vienos nesąmonės!... Jau pagonybė yra geriau - bent žinai ką garbini. O čia... Močiutė vis gąsdina, kad kai atsitiks kas, tai bėgsi pas dievą. Bet kad aš netikiu, kad toks dalykas egzistuoja, tai kaip aš galiu bėgt pas jį?
Ai, čia diskusija neturinti pabaigos... :D
Rašyti komentarą