Trū Green

Ką aš galiu pasakyt.... Tūsinantis "Žaliam Kampe" ne vienam buvo žalia ir akyse, ir ant kelnių, ir ant kilimo... Ir eilinį kartą pasitvirtino, kad apšnerkšt nori visi, o tvarkyt reikia seniūnui... Čia tiktų mano dėdės Felikso auksinė frazė: Daugiau negersiu, mažiau - irgi.

.

Ryte verki iš juoko, o vakare iš liūdesio - tiek tos romantikos. Dar mažiau romantikos lieka, kai suvoki, jog nesi nei per pusę tiek gražus, gabus, protingas, kūrybingas, žavus, sąmojingas, mielas, dosnus, draugiškas, teisingas ir visaip kitaip puikus žmogus (ak, kiek skambių epitetų!)... kažkur skaičiau, kad ūpą pakelia užrašas virš veidrodžio "KITAS - NE GERESNIS!". Ar tikrai? :D Dar liūdna, kad ne visi nuostabūs dalykai yra nuostabūs dykai. Pasaulis kapitalistinis. Dykai net gripo nebegausi... O ponas Parulskis man atrodo esantis egoistas ir labai gerai apie save galvojantis šiknius, tačiau rašo jis tikrai gerai. Tik aš niekaip neapsisprendžiu - myliu aš jo rašliavas ar negaliu pakęst. Turbūt kažkur per viduriuką. Bet jei negaliu neskaityt, vadinasi jis laimi.

.

Man atrodo, kad reikėtų gerai padaužyt galvą į mūrinę sieną, o tada nulindus į kokį laisvesnį Emokampelį paverkt iš širdies. Et... Nagi velniop viską.... Aš žinau, aš tikrai žinau - ir šita momentinė nuotaika praeis. Tik va, kiek naudos iš to bus aplinkai, aš nežinau. Kaip šūdinai pasijauti, kai suvoki, kad tu nieko nelemi... Tik kokio metro spinduliu. Tik aplink save. Nors gal yra šūdiniau, kai lemi labai daug, o suklysti. Gerai pagalvojus, tai geriau nieko nelemt. Bent stambaus masto žalos nepadarai...

.

Šuniško liūdnumo stadija mane užpuola dažnai. Bet tai yra šlykštu - aš nenoriu absoliučiai nieko. Nebent norėt ko nors... O apatija yra jausmas, kuris žudo greičiausiai...

.

"O tu nebijok. Juk aš tave prisiminsiu tokią - gerą ir besijuokiančią." Kartais gražūs dalykai ir geri žodžiai labai graudina... Ir net dorai nežinau kodėl...