Pievos

Pievos... Sodriai žalios... Besidriekiančios iki tamsaus ūksmingo miško... Pievos... Su daug karvyčių, kurios iš aukštai atrodo kaip baltos, alkanos boružės, tingiai atrajojančios, panardinusios kojas į švelniai kvepiančią, rausvai žalią dobilieną, šiltais liežuviais vangiai glemžiančios jauną žolę... Ir protarpiais pakeliančios savo raguotas galvas, kad pakalbinantų viena kitą švelniu „MŪ“. . .