Aiškumas. Kartais viskas būna per konkretu ir per aišku. O kartais - priešingai. Abejonės ir klaustukai kybo ore ir nekantriai laukia. Kažko. kybo ir lūkuriuoja, nes bijo pražiopsoti kulnimaciją. Juk tikrai. Konkretumas man patinka. Nekonkretumas - nelabai. Bet aplinkybės negali juk visada būti palankios. . . Bet kodėl visada ir viskas mano gyvenime sprendžiaisi pačią paskutinę minutę? Sowieso. :D Ilgąjį savaitgalį praleisiu pas Gintarę. Šiauliuose. Jėėėėė! Kaip laukiu! ;>>
Dviratis, uodai, šuo bėgantis šalia rato, ausinukas, šiltas oras, ir noras kažkur pasprukti, kelia nuotaiką ir verčia šypsotis. Net jei saulė šviečia kiek per ryškiai, o pikti miesčiones stovyklautojai, kurie pravažiuoja pro mane, tyčiai paspaudžia akceleratorių, kad dusčiau jų paliktose dulkėsi, ar mėgindami pervažiuoti šunį. Ak, kokie mieli ir geri žmonės. Nekenčiu tų apygirčių bernų, pypinančių ir kažko klausiančių per džetų ir pasačių langus. Ir piktų mergų, sėdinčių šalia jų.
Pamenu save prieš kokius du metus. Nuolat susiraukusi. Priešinga negu dabar. Juoktis iš visko yra gerai. Tik nežinau, ar tai nėra savęs apgaudinėjimas. Bet jei dėl visko verkčiau?. . . Būtų blogai. Žmonėms nepatinka žmonės, kurie nuolatos siurbia gerą energija guosdamiesi, ar ne taip?
Ką dar papasakoti?. . . Pasiilgau senos Bitlų plokštelės traškesio ir senų kapinių prie ežero. Ir dar Baltriškių. Noriu ten sugrįžti. Pasiilgau jo. Bet nebe taip, kaip prieš pusę metų. Ilgesys keičia formą. Ar trys metai yra daug, ar mažai? Man - daug. Nes per tiek laiko gali pasikeisti beveik viskas. Ne tik gali, bet ir pasikeičia. . .
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą