Stuck In The Metal

Regis išbarsčiau ir iššvaisčiau daugybę gerų ir naudingų dalykų: senas draugystes, paauglišką meilę, laiką, entuziazmą, vaikišką optimizmą ir mielaširdingumą, jautrumą svetimam skausmui, lengvą naivumą ir šviesias mintis. Liko skaldantis galvos skausmas, nemiga, nerimas, apatija, kartais geizeriu prasimušantis sarkazmas, pyktis ant viso pasaulio, šviesių dienų ilgesys ir spazmai paširdžiuose, prieš užmiegant... Aš labai mėgdavau sakyti "žmonės, tokie kaip tu...", bet imu suvokt, kad mes per daug panašūs, kad neprivalėčiau sakyti "žmonės, kaip mes". Aš nepykstu. Aš ilgiuosi. Ir jei tik tu nebūtum sušikta padugnė, viskas galėtų atrodyti kitaip. Na bet visi nešam savo kryžių ir visi mokam už klaidas. Buvusias ir būsimas.

.

Rašau ir kartkartėmis skaudžiu, staigiu truktelėjimu įkvepiu. Nesinervinu. Nebijau. Nelaukiu ir nenoriu. Tiesiog pamirštu kvėpuoti, kaip reikėtų. O gyvenimas piktai ir su didele jėga veržiasi, pildo plaučius, neleidžia pamiršti apie kasdienę būtį, apie senas skolas pasauliui ir jo didingai tuštybei.

.

Kas aš tokia, kad kritikuočiau individą, režimą, naciją, rasę? Jei jau atvirai, tai šikau ant visų kam nepatinka. Punk's not dead. Šiandien paleidau savo mintis pasiganyti. Rašau viską, kas sukasi galvoje. Žinoma, lengva cenzūra (visų mūsų labui egzistuoja) mano rašliavose. Bet vieną gražią dieną, kai visai degraduosiu, arba kai pasieksiu tokį lygį, kad atgal į mane spjauti jau bus lyg ir negražu, aš cenzūrą išjungsiu. Ir dzin, jei tai niekam nebus įdomu. Pikta blondinė - nieko gero nežadantis aparatas. :DD

.

Ir aš labai myliu muziką.