All I Want

Sukiesi kaip voverė rate - butas, vyras, puodai bliūdai, purvini autobusai - darbas, universitetas... Lapų lapai, šūsnys medžiagos ir daaaug deadlainų, o kur dar skaudančios kojos, langas į kito namo sieną ir kiemą, kurs amžinas mamyčių su kūdikių vežimėliais ralis... ir staiga, taip sakant pyst, viskas dingsta... 

Sėdžiu pas mamą, prie lango į mišką. Paukščiai, medžiai ir tirštas žalumas, kuris siurbte įsiurbia vos padėjus koją ant sočios žolės... Nėra kaimynų, nėra autobusų, nėra nė lopinėlio asfalto. Viskas švaru, žalia ir tyra. Vis negaliu patikėt, kad gali būti taip žalia ir taip sustoti laikas. Neįsivaizduoju ką čia sau pasidarytų žmogus iš Tokijo ar Niujorko. Žaluma tikriausiai juos susiurbtų visiškai... Sunkiai apsakomas jausmas, kai iš sprinto patenki į kažką visiškai tingaus. O kvapai!!! Aš tiesiog nemoku papsakot, kaip čia viskas kvepia...

Reikės kokios savaitės adaptuotis. Išsipakuot viską ir pradėt galvot ką veiksiu toliau. Reikia ieškot naujo darbo, naujo buto.... Kur? O ką aš žinau? Aš likčiau Vilniuje.... vieną iš paskutinių naktų, važinėjom po miestą, sėdėjau, žiūrėjau per mašinos langą ir vos neverkiau, kaip gražu ir kaip viskas tapo sava, per tuos 4 metus... Vyras nenori... O ko mes norim? O ko reikia? O kur geriau? O kas žino?

Viskas praeina ir viskas būna gerai. Mes jauni, žavūs ir drąsūs. Pasaulis po kojom ir tuščios kišenės. O norisi tik jūros, palmių ir mylimiausio šalia..... 

F*** *h** ***t

Nuovargis. Visoks. Fizinis. Moralinis. Ir visoks kitoks, kokį man pavyksta prisimint šią akimirką. Ta stadija, kai norisi tik miegot ir zefyrų. Nes nebegali ir nebenori nieko kito. Tokie tie bakalaurinio ir asmeninių dramų kokteiliai. Laikas tirpsta, jėgos atitinkamai irgi. Niekas nedžiugina ir nepadeda. Viskas nusibodo, erzina ir piktina. 

Čia gal pakaks butelio vyno ir ramaus tylaus vakaro sūpynėse. Po savaitės. Kai priduosiu darbą. O iki tol tai šūdai iki kaklo...

Aš taip myliu pavasarius, bet pavasariai nemyli manęs... Cha. 

Ai, išėjau iš darbo. :3

Meu

Toks keistas metas. Daug visokių planų ir daug nežinomybės. Meluočiau, jei sakyčiau, kad man tai patinka. Sunkiai išgyvenu pokyčius, dėl to baisu. Myliu Vilnių ir man čia gera, bet tikriausiai reikia duoti galimybę ir kitiems miestams... Bet baisu. O ypač, kai dažniausiai nežinai kas dedasi tavo žmogaus galvoje.

Niekada nemaniau, kad jausiuosi vieniša... Bet štai, ta diena atėjo!

Nežinau, ar čia tik PMS, ar gyvenimas toks šokinėjantis nuo depresijos prie euforijos?

Ai, ir nemėgstu savo darbo.

Come Together

Ir ne viskas taip magiškai lengva ir paprasta, kaip atrodo. Pavargsti, suneri rankas ir tyliai valai ašaras į pagalvės kampą. Kad niekas nematytų, negirdėtų ir neklaustų nieko...

Būna dienų, kai jautiesi vienišesnis, nei paprastai. Atrodo eitum į mišką, tai visais iki skausmo pažįstamais takais, rėktum ir nematytum galo iki kol neliks nei balso, nei jėgų. Bet viskas lieka ant pagalvės.  

Žmonės sako, kad aš avis. Nekovoju, susitaikau, prisitaikau. Gal ir taip. Tik jie niekada neklausia kodėl. 

Aš niekada nepasirenku lengviausio kelio. Bet visada stengiuosi dėl to, ką pasirinkau. 

Can't Hold Us

Daug Sizifo darbų ir velniškai mažai noro juos daryt. Net nepakeliu numestų džinsų. Nes fuck it. Daug puikaus laiko, o aš net nepajudino piršto, kad tas laikas praeitų bent kiek prasmingiau, nes vėlgi - fuck it! Tai va, ir sėdžiu užsiCandyCrushinus. Ir bukai žiūriu į ekraną. O kam... O kodėl... O ką... Tingiu žiūrėt.

O jei jau klausi kaip darbas, tai žinok darbas kaip darbas. Tiesiog pamatai kiek daug yra turtingų žmonių, ir kiek dar daug daug daugiau yra ubagų. Čia visom prasmėm. Užsiaugini storą kailį, kuris nebepraleidžia nei užgaulių replikų, nei saulės šviesos. Ir kai kitą kartą man kas nors, iš niekad nedirbusių jokio darbo, sakys, kad nori dirbti su žmonėmis, sakysiu "Ne, vaikeli, tu nenori"... Aišku, čia tik juodoji pusė. Visada yra ir šviesioji dalis. Apart to , kad ten kur bobos, ten intrigos. Negi ramiai, be serialų gyvensi...

Svarbiausia yra ką mylėt. Ir yra kas myli. Nelabai daugiau nei reikia ko. Tik savo kampo ir daugiau saulėtų dienų...

This Is What It Feels Like

Kai norų labai daug ir didelių, visų jų išsipildymo tikėtis labai sunku. O gaila. Planai keičiasi nuolat. O gaila. O nuo mano norų mažai kas priklauso... Vasara. Liko mėnesis iki rudens. Metai iki universiteto baigimo. Greit viskas kažkaip...

Daug prieštaringų jausmų. Tokia maža galva, o tiek visko telpa! Per daug bijau... Negi kaip dainoj "Ko bijosi - tas ir bus" ?

Pavargau.

Būna labai labai gerų dienų. :*

Get Lucky

Antai štatai yra matyt nuovargis. Eini, bėgi... 9 darbai, o dešimta tinginystė. Nieko nesinori daryt. Tik į Jamaicą. Ir šaltienos. Kursiniai, referatai, projektai, pristatymai. Holly Shit. Kaip aš čia patekau. Ir kaip pasprukt? 

Darbas užkniso. Buto nekenčiu. Pinigų neturiu. PMS. Sakot vasara? Cool story. Kai dirbi prekybos centre, tau nėra vasarų. Vasarinė depresija visgi atėjo. 

Ir šiaip. Kodėl visada viskas taip sudėtinga? Kodėl aš niekada pasirenku lengviausio kelio? O galėčiau! Nes paskui tai zyziu...

Ir šiaip. 

Happily Ever After

Jau metai. Laimingi, smagūs, prasmingi ir daug džiaugsmo atnešę į mano gyvenimą. Daug ko išmokau, daug ką supratau. Tikiuosi dar daug ko išmoksiu ir daug ką suprasiu.

Myliu.

the greatest thing you'll ever learn is just to love and be loved return

Mirrors

Apsišikt lengva. Sunku regeneruot. Atkurt kas buvo. Pamiršt. O kaltė - kaip rūdys... Verk neverkus. Laikas atgal neatsisuka, protingesnis nepasidarai. Lieka tik užtinę akys ir neviltis. Visada labiausiai nuskriaudi tuos, kuriuos myli labiausiai. Ir tik gali pažadėt, kad daugiau niekada niekada niekada... 

Freedom

Big city life. Univeras, darbas, univeras, darbas. Dar laiko turi užtekt meilei, šeimai, draugams ir draugėms, sau... Ir dar daugeliui dalykui nebeužtenka nei laiko, nei noro. O galėtų. Galėtų būt daug saulės, daug laisvo laiko, daug pinigų ir dar saulės. Nereikia vilų, jachtų, bentlių, rolexų ir pilnų šaldytuvų Cristal. Norėčiau tik savo kampo, gero oro ir ramios galvos. 

Tikrai nemažai dalykų man gaunasi be pastangų. Bet tikrai daug kur pastangų įdėt reikia daugiau, nei norėčiau.

Tai sakai 42 savaitės. O atrodo, kaip savaitė. Geriausia gyvenimo savaitė... 

So Close

Šventės pasibaigia dar nespėjus suvirškinti paskutinio mamos pyrago gabalo. Kalėdos - kaip Kalėdos. Tykios ir ramios. Su tėčiu, mama, sese, broliu ir jo tankais. Ir visai nebe  taip stipriai magiškos, kaip vaikystėje. Nauji metai - visada maniau, kad taip švenčia tik pusamžiai žmonės. Ot ne px, nes buvo smagu. O Šamanės Jelienos gimtadienis, tai kaip visada - kelių parų fiesta, kai krenta ir stipriausi.... 

Nauji metai, nauji pažadai - šiokie tokie gyvenimo pokyčiai bus į naudą. 

Kuo labiau myli - tuo baisiau. Baisiai gerai ir baisiai baisu. Kvaili tie žmonės - atrodo gyvenk, džiaukis ir puoselėk, o ne prisigalvok, kad kažkas čia per gerai. Kaip sakoma, iš trijų žmonių statistikos niekas neveda. O aš noriu vest statistiką iš šito vieno.

Diamonds

Dalykas tas, kad visi norime, kad mus nuoširdžiai mylėtų, kad visur kviestų, žarstytų komplimentus, gėrėtųsi išmintimi, girtų sugebėjimus... Dažniausiai aš neigiu tai, bet dabar sėdžiu ir galvoju, kad kartais tikrai norisi. Bent vienose akyse norisi atrodyti nepakartojamai... Tik ar visada padarome viską, kad tai užsidirbtume? Asmeniškai aš - ne. Pripažįstu, kad ne visada esu tokia draugė, kokia galėčiau būti. Ne visada esu toks žmogus, kad turėčiau švytinčią nepriekaištingą karmą. 

Žingsnis po žingsnio svajonės pildosi, gyvenimas darosi toks, kokio visada norėjau. Tereikia turėti kantrybės - kai ko tenka palaukt ir 10 metų. Bet tai vis tiek ateina.

Trumpam nubundi. Įsikniaubi į šiltą glėbį stipriau, nevalingai šypteli, nes suvoki, kad tau daugiau nieko nebereikia.... 

El Corazon

Niaukiasi. Temsta. Lyja. Šiltai pasveikinkime ir apkabinkime depresijos pusmetį! Baisus metų laikas. Beveik pusė metų pilkumos, paskui šalčio, paskui vėl pilkumos. Ir už ką mums taip? O šiaip tai gyvenu ramiai. Nieko naujo. Viskas savose vėžėse - visur gerai, kur mūsų nėra, gimiau nei per anksti, nei per vėlai, o žolė kitoje tvoros pusėje negali būti nė kiek ne žalesnė.

Keisti sapnai pastaruoju metu gadina mano miegą. Net nežinau kaip pavadinti juos - praeities košmarai + dabarties košmarai + pasakos. Atrodo jau viskas užsiglosto, jau ramu. Ir Bam!  

Kuo daugiau laimės tau suteikia žmogus, tuo didesnį liūdesį jis gali sukelti.  Kuo giliau įsileidi, tuo skaudžiau jis išsiplėšia iš tavo audinių besilaisvindamas, tuo gilesnę žaizdą palieka... Todėl turbūt taip žiauriai baisu yra vėl įsileisti kažką. Todėl gal širdis kartais rodos aprėptų visą pasaulį, o kartais ji ne didesnė už riešutą. Baimė. Didžiausias slenkstis ir priešas. Bobiškumas irgi ne bonusas šiuo atveju. Kuo gydytis? Nors kaip sakoma, žmonės planuoja, o dievas juokiasi.

Happy happy

Rašyti, pasirodo, vis dar lengviau, nei kalbėti. Nors ir apleidau šitą hobį. Daug ką apleidau. O pastaruoju metu - ypač. Mažai skaitau, mažai rašau... daug miegu ir daug šypsaus. Kas nėra blogai! Kartais atsibundi, ir tieeeek planų, tieeek padaryt regis galėtum.... Ir nieko nepadarai, bet guli ir smagu kažkur pilve, nes mat, entuziastė aš. 

Sėdžiu, kvėpuoju šaltu nakties oru. Tiksliau paryčių. Pušyne gyvybė - pelėdos, kiaunės ir dar balažin kas... Gera čia gyvent - uždarai duris, atsisėdi ant saulės įšildytų laiptų ir toks jausmas, kad visa pasaulio ramybė su tavim. Sūpynės po klevu. Suolelis prie tvenkinio. Vietos, kur laiko nėra. Brendi vakare per tėčio nupjautą žolę, prisiskini raudonų kvepiančių pomidorų, priraškai salotų, agrastų, trešnių... paglostai senutėlę katę, eini tais pačiais takeliais, kaip ir seneliai, proseneliai... Visada akim paglostai senąjį namą, kur gyveno kelios mūsų kartos. Visada pamatuoji šimtametį ąžuolą ir išsirikiavusias vinkšnas. Visada apžvelgi visą kiemą nuo ten pat iki ten pat. Nežinau ar visada tą patį pagalvoji, bet jausmas po krūtine visada tas pats - kažkas mažo, šilto ir švelnaus...

o šiaip, tai Happy happy happy me! :*

Summer's End

Kai sodai pakvimpa obuoliais, supranti - vasara baigiasi. Nei rugpjūčio meteorai, nei rūkai, nei ilgėjančios naktys man nėra tokios rudeniškos, kaip obuoliai. Nenoriu rudens, nelaukiu ir darosi vis liūdniau pagalvojus apie visą laukiančią bjaurastį: universitetą, šaltį, darbą ir blaškymąsi tarp miestų...

Praeitis grįžta tik sapnuose - pabundi, ramiau atsidūsti ir nusišypsai, nes turi ką pabučiuoti ir apsikabinti. Nes tikriausiai dar nebuvo taip gerai. 

Nežinau kaip čia gavosi, bet gavosi. Nebeturiu laiko. Nors gal tiksliau pasakius, sąmoningai investuoju jį į tai, kas šiuo metu man aktualiausia, nors tai nebūtinai pats teisingiausias pasirinkimas. Bet man dabar reikia daryt šitaip.

Visada noriu daug parašyt ir visada pamirštu, ką būtent! Galiu pasakyt tiek, kad šita vasara buvo labai puiki nuostabi! Pakeliavau, pafestivaliavau, pasibuvau ir pailsėjau. Sėdžiu po medžiu, skrebenu... Iki rudens jau tik pora kalendorinių savaitėlių. O iki tobulos vasaros terūktų jūros... 

Trumpa trumpa vasara... Trumpi trumpi tie 4 mėnesiai. :]