Timing Is Crucial

Naktų lengvumas. Balti kvapą gniaužiančių dūmų kamuoliai. Viskas lyg per migloto sapno motyvą... Nieko tikro. Nieko pulsuojančio. Nieko apčiuopiamo. Kiekvieną mielą kartą tas pats. Koktus graudulys ir akys įsmeigtos į niekur. Tuščiažodžiavimas. Demagogija. Migrena. Opa. Kosmoso dulkės.

. Nesakau. Pasiilgau tų laikų. Viskas atrodė kitaip. Ryškiau. Garsiau. Stipriau... Bet buvo mažiau laisvės. Ir dienos lėčiau plaukė... Bet vienodesnės. Ir džiaugsmas trukdavo ilgiau... Bet ilgiau skaudėdavo...

. Gaila, bet atmintis ne rėtis. Labai ilgam viskas įsirėžia. Randai gyja ilgai, lėtai ir sunkiai. Aišku. Kaltinti reikėtų vieną žmogų. Ir tas žmogus dabar spragina klaviatūra nerišlias mintis... Kopijuodamas mėgstamų, ar tiesiog įsimintinų rašytojų stilių. Blogai.

. Ryt Joninės. Reikėtų peršokti per laužą porą kartų. Šiaip. Kad sektųsi.

The End Of The Road

Jah Bless Sista... Vasara po truputį įsisiūbuoja. 2 egzaminai jau įveikti. 1 liko. Damoklo kardas pakibo virš mano galvos. Švilpimą girdžiu. Smūgio tebelaukiu. Greičiausiai ta nežinia dar ilgai mane smaugs, nes egzaminų rezultatus žada atskleisti tik liepos pradžioj... Ajajai. Kažkaip baisu. Tikrai labai baisu, kai neturi nei orientyro, nei pavyzdžio, nei troškimo, nei idealo, nei dievo... Nieko. Tik save ir savo išgąstį. Kai jautiesi lyg kačiukas, kurį piktos rankos tuoj skandins šaltam vandeny... Baisu. O kaip gi kitaip? Kas keisčiausia, kad šita stagnacija, panika ir košeliena apėmė ne tik mane. Masinis reiškinys. Epidemija. Pandemija... .............. ..................... ................ ................... ................. O šiaip aš nesiparinu. Laukiu bliuzų, ryte klausau roko, vakare klausau reggae, o nakčiai pasilieku dieviškąsias balades... Sėdi ant palangės, uodai kapoja šonus, nuo drėgno oro blondiniški plaukai susisuka į birbyzus... Telefonas tyli. Širdys tyli. Mintyse irgi ne per triukšmingiausias metas. Meditacija. Ir šiaip. Eik pragaran.