Gyvenu su savim jau daugiau nei 17 metų. Neprailgo. Dar. Gal nė neprailgs. . . Per tiek metų jau po truputį pradedu save perprast. Yra gerą lemiančių ženklų, ir yra blogą. . . O kai juos žinai, ramiau gyveni. . . . . .
Taigi, šiandien man keista diena. Ir netgi paaiškinsiu kodėl. Man taip jau būna: gyvenu gyvenu. . . na rutina, voverės rate sindromas, rytas vakaras, pirmadienis- penktadienis. . . Ir staiga - POKŠT! Kaip žaibas iš giedro dangaus perveria kažkoks jausmas. Nežinau, gal apvaizda, gal oro permainos, o gal eilinė psichozė. . . Bet tada man viskas persiverčia aukštyn kojom. Toks jausmas, kad esu visai kitas žmogus. . . Viskas akimirksniu įgauna visiškai kitokią prasmę, kelia kitokius jausmus. . .
. . .
Ir šiandien mane aplankė vienas geras ženklas. . . Gal nuskambės kvailai ir banaliai, o gal absurdiškai, bet nesvarbu. Pagalvojau apie akių spalvą. Vieno žmogaus. Šiaip tokį dalyką aš visada prisimenu. O šiandien nesugebėjau. Vadinasi sveikstu! Sveikstu nuo blaškymosi, lyginimo. . . Atitikmens, o gal tik atvaizdo ieškojimo. . . Bandymo kažką paversti tuo, kuo niekada nebus įmanoma. Nuo iliuzijų pasaulio ir vilčių puoselėjimo džiaugsmo. Sveikstu. Tuo ir džiaugiuosi. Kad pagaliau. Pagaliau. . . Pagaliau Atsikračiau tos šmėklos. Pagaliau suvokiau, kas tai buvo. Ir kodėl. Ir visko atsikračiau. Kad ramiai miegočiau ir ramiai pabusčiau. Ir pasidarė lengva. Lyg nuveikus didžiulį darbą. Grąžinus didelę skolą. . . Beliko grąžinti skolą sau. Beveik du metus. . .
. . .
Aš grąžinsiu.
. . .
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą