Dreamers

Praeina metai, o kad dingo jau tiek daug dienų, tau pasufleruoja tik kalendorius... Keista, bet jausmai nelabai pasikeičia. Tuštuma ir niekaip neatsakomas klausimas "kodėl?" lieka ir po 12kos mėnesiu... ir po 3 metų... Labai neišpasakytai sunku yra palaidoti mylimą žmogų. Kiekvieną kartą kažkuri tavo dalis lieka sužalota.. tikriausiai ta, kuri atsakinga už tikėjimą laimingomis pabaigomis ir šviesiu rytojumi... Lieka geri prisiminimai ir suvokimas, kokie laikini ir trapūs yra gyvenimai. Kokie neatidūs esam vieni kitiems, kai viskas gerai... Ir kaip gailimės, kai atsitinka nepataisomi dalykai... Visa laimė, kad galima susapnuot...

My Body is a Cage

Pavasaris.. Jaučiu jį visais galais. Pasirodo aš irgi būnu švelniai moteriška ir meili... Ir galiu nepyzdelint, o gražiai ką nors papasakot... Ir reikia tų gražių dienų ir naktų... Ir norisi eiti, veikti, džiaugtis... Žiemos miegas baigėsi!

Ir ta nuolatinė sumaištis mano galvoje iš viso digimonizuojasi į kažką superduperpimpergigaplius.. Jaa... Shit happens. Bet jaučiu reikia pradėt aiškintis santykius ir viską dėliotis. Nes nafik, chebra, nafik... Noriu, nenoriu? Reikia? Nereikia? Bus? Nebus? Tas? Taip? Todėl? Nes? Uhhh... Filmuose rodo, kad viskas labai paprasta, o happyendas vyrauja kažkur 74% pabaigų. Anyway.

Kaip gera yra turėti žmonių, kuriems viską besąlygiškai atleidi ir pasitiki. Tiesiog... O vakar ilgai negalėjau užmigt ir varčiausi iki aušros prisimindama visus jau prarastus žmones... Ir deja jų ne taip jau mažai... Ir verkti norisi pagalvojus, kaip nevertini žmogaus, kol jis yra šalia...

Chillin'... Killin'...

Nes kažin, ar yra pasaulyje mielesnių draugų, nei mūsų chaotiški draugai veteranai... Nes kažin, ar yra kas linksmesnio, nei mūsų vakarėliai... Nes kažin, ar yra vieta gilesniems pokalbiams, nei Linio spinta... Nes kažin, ar mes galim apsiribot vienu šventimo vakaru... Nes kažin, ar ne per daug tų švenčių pastaruoju metu... Nes kažin, ar mūsų grandiozinis planas neprivers pasigailėti...

Kartais geriausiais draugais tampa tie, iš kurių mažiausiai tikiesi... Kartais nežinai kuriuo keliu sukt. O kartais tiesiog dreifuoji, nes nieko nedarai ir nenori nieko... O kartais tiesiog sėdi ryte su savo 4 mylimais draugais, geri alaus ir sidro kokteilį. Iš stiklelio. Per šiaudelį... Keli tostus į bobutės ramybę... Kalbi apie kovinius žiogus, helio pripūstas varles ir kitus žavius dalykus.. Prasklaidai linksmus dūmus ir pagalvoji: "O šūdas! Šitie žmonės yra tie, su kuriais mielai taip sėdėsiu po 40 metų, kai viską skaudės ir niekas nebedžiugins..."

Pavasaris. Dienos saulėtos, šviežios balos ir hormonų pasiutpolkė. Aaaaah!