Easy Come, Easy Go

Ar gyvenime iš viso yra kas nors ilgalaikio, jei net tavo paties, atrodytų, tvirti įsitikinimai, nusistatymai ir nuomonės gali būti taip greitai pakeisti kažkokių subjektyvių (na gal ir objektyvių) priežasčių... Draugai virsta priešais, meilės nekenčiamaisiais, o ignoruojamieji meilėmis. Ko galiu atsisakyt ir ką mielai paaukočiau dėl Jos ar Jo? Jomajo... Bet juk galima kartais sau leisti užsidėti rožinius akinius ir pamiršti visą racionalumą? Tik va proto išjungti nereikia, kad ir kaip ilgai ir kaip gražiai prašytų... Tai va, visa laimė, kad senos svajonės darosi visai realiais gyvenimo įvykiais... :>

Šeši

Pastaruoju metu matau daugiau saulėtekių, nei matau įprastai. T.y. kasdien. Taip jau gaunasi, kai pokalbiai iki paryčių yra gerokai mieliau, nei miegas. O nauji draugai atrodo keistai pažįstami... Viskas tvarkoj. Viskas gerai. Atsitiktini atsitiktinumai. Vakarėliai... Naktelės... Ryteliai... Dienelės... Viskas lekia pro akis, ir liejasi į kažkokią mandalą. Nesistengiu kažko išskirt, analizuot, ar interpretuoti. Viskas puiku, kai daug juokiesi, o verki taip pat tik iš juoko. Viskas nuostabu, kai gali ramiai ištiesęs kojas sėdėt ir kalbėt vėjus. Smagu, kai dieduliukas troleibuse sako, kad primeni jo jaunystės meilę. Smagu, kai gali dalintis džiugumu ir kai juo dalinasi su tavimi...

Never Say Never

Kiek kartų sakyta: "Ne, aš tai taip tikrai nepadaryčiau..", "Jis toks ir anoks, o jau ji...", "Kaip galima tai daryt..." . O šiek tie pagyveni ir tavo žodžiai atsisuka prieš tave. Čia kas? Kiaulystės dėsnis? Gyvenimas? Likimas? Niekada nesakyk "Niekada". Nes niekada nežinai, kas į tavo gyvenimą ateis ryt. Niekada niekam nieko negali garantuoti. Niekada negali žinoti, kam ką pajusi ir kas išblės, kas pasikeis... Niekas niekada nežino...

That's Life

Į gyslas plūstelėjus adrenalinui prikalbi tokių dalykų, kurių net pats išsigąsti. Bet gal ir gerai, kai pagaliau išsiaiškini, gerai, kai pagaliau akis į akį susiduri su tuo, nuo ko ilgai bėgai ir slėpeisi. Gerai, kai pagaliau pasakai, kas seniai gulėjo ant širdies ir trukdė gyventi. Blogai, kad yra tik du tolimesni scenarijai ir pavadinus juos kraštutinumais tikrai nesuklysiu. That's Life and Shit Happens.

100 pavasarių

O man, kur pažiūriu, visur pavasariai - kiekvienoj kišenėj pavasarių 100. Maži dalykai kartais teikia dideliai daug džiugumo. Naktinės diskusijos pakelia ūpą, o "labankt" auštant čiulbantiems paukščiams, jau lyg ir kasdienybė... Filmas po filmo. Žalingi įpročiai. Žodžiu, gyvenam gerai.

Darlin'

Malu šūdą kaip malus, čiinu kaip čilinus, kvailioju kaip kvailiojus... Tik regeneruoju n kartų greičiau, nei seniau. Rock! Ekstraverto didžioji laimė yra tame, kad jis džiugesio ir energijos semiasi iš aplinkos. Aplinka padeda atgaut jėgas, pusiausvyrą ir gyvenimo džiaugsmą. Ir šiaip kažkokia pavasariškai lengva nuotaikėlė ore. Morčius? Jo. Visi turbūt žinom tą smailių akių jausmą... :D O dievai, kaip man patinka jaust ateinantį pavasarį! Kaip mane džiugina visi tie žmonės aplink mane! Yyy!

H o p e

Dalykas tas, kad pasidariau kažkokia atbukus. Vidinių emocijų amplitudė pasidarė itin nedidelė. Net verkt žmoniškai nelabai moku. Pašniurkščiot tik. Gyveni žmogus ir rambėja skūra kiekvieną mielą kartą, kai tau įkanda. Ir kai kandi tu. Tiek tos romantikos, tiek to grožio. Vakar naktį ilgai sėdėjau balkone ir žiūrėjau į viso Vilniaus žiburių gražumą. Pagalvojau, kad gyvenimo meilė turbūt yra baisiai instinktyvus ir net paradoksalus dalykas, sakyčiau. Labai jį mylėjau vaikystėje, kai maniau, kad viskas yra pasiekiama ir viskas bus nuostabu, kaip tuose filmuose, kur vienintelė reali pabaiga yra happyendas. Dabar, kai žinau kiek gyvenime visokių rūšių ir konsistencijų šūdų, ir kokio reto šlykštumo prišiktadūšių žmonių pasitaiko, myliu dar labiau.

It's rain again

Ot ir nenorėk tikėt nuojauta... Ot ir neklausyk mamos... Ot tau, boba, ir devintinės. Shithappens all the time. Tik kartais labiau, nei paprastai. Pora savaičių šoko terapijos. Why me? Nesidžiauk radęs, neverk pametęs. :)

True real life

Kartais atrodo, paimtum ir padėtum ant stalo savo širdį. Inkstus. Ar kepenis. Nusinertum odą. Bet ką. Kad tik neliktų nieko neaiškaus ir ne taip suprasto. Kad tik viskas būtų gerai. Nes ne viską gali pasakyt. Ne viską pavyksta perteikti taip, kaip yra. Žinoma. Paslėpti galvą smėlyje yra paprasčiau...

Waster

Kaip mano gyvenimas atrodytų šiandien, jei ne kelios smulkmenos, kelios kvailystės, jei ne keli staigūs ir žūtbūtiniai sprendimai?..

. .

Skambutis paryčiais. Vėl ta pati plokštelė. Kylantis pyktis, kraujospūdis ir graudulys... Kartais praeitis įsisega pikčiau, nei dėlė. Ir nuleidžia gerokai daugiau kraujo....

.

Bėdos po vieną nevaikšto. Tą mes žinom seniai.

.

Užanty sunki ir negera nuojauta...

.

.

.

Atsigulu, užsimerkiu ir viskas, ko šią akimirką noriu, yra smėlėta pakrantė, balta saulė ir sūrus jūros vėjas.

F a r e w e l l

Kaip gerai mes išmanom gyvenimiškas teorijas, kokie puikūs strategai esame... Ir kokie netikę praktikai. Kiek daug dalykų lieka nepasakyti. Kiek daug visko nepadaryta. Kiek iššvaistyta laiko, progų ir šansų... O kaltininkų paieškos užsibaigia ties senu veidrodžiu ir pirštu nukreiptu į savo atvaizdą jame. Nieko aiškaus. Nieko apčiuopiamo. Tik daug klaustukų. Ir apmaudas, nes eilinį kartą nepadarei, ką galėjai.

.

Džiugesį dažniausiai vainikuoja ašaros. "Verk verk, mažiau myši".

.

Yra naujienų, kurios tiesiog išmuša kietą pagrindą iš po kojų. Kai netenki artimo žmogaus, visai nebesvarbu ar žinojai, kad tai tik laiko klausimas, ar ne, bet pasijunti lyg mėsmalėje. Aš niekada nepamiršiu tavęs, mano mylimas sielos broli. Niekada nepamiršiu ką man pasakei paskutinį kartą... Nieko nepamiršiu.

Laimė kartais būna su barzda ir guli šalia

Walking On The Moon

Daugelis dalykų gyvenime yra pervertinami. Kaip pvz. naujausias Aronofskio filmas "Juodoji Gulbė". Nežinau ko pritrūko. Bet jei filmo metu eini darytis arbatos, tikrint fb ir ieškot kremo ir žvilgčioji į laikrodį, tai matyt juosta nėra tokia jau įtraukianti, kaip derėtų tokio lygio kinui.

.

Kelintą naktį ilgai guliu ir spoksau į tamsias lubas. Nesimiega. Užtat mąstosi. Šiek tiek gailiuosi, kad atmintis dyla. Liūdna, kad tiek geri, tiek blogi prisiminimai praranda savo aštrumą... telieka šešėliai iš pirmų meilių ir blankūs atvaizdai kažkada pažinotų žmonių... Bet gal sunku būtų išlaikyti sveiką protą, jei visi praeities momentai keliautų kartu...

.

Kantrybė - dorybė. O kai nori ir tiki, viskas įmanoma. :*

.

.

.

Įdomūs žmonės... Sorry, bet aš nemanau, kad tikslas pateisina priemones...

Principe Taip

Bevalė aš, prakeikta bevalė. Kaip nepramiginėt pirmų paskaitų? Kaip pasidaryt informatiką? Kaip išmokt ekonomiką? Kaip laikytis dietos? Kaip mesti žalingus įpročius? Kaip taupyt? Kaip įvykdyt visus pažadus? Kaip laiku eiti miegoti? Kaip? Kaip? Kaip? Kaip? Kaip? KAIP?

.

Paprastas atsakymas: niekaip. Nieko čia nepakeisi. I'd rather be hated for who I am, than loved for who I am not.

.

Kai pasiseka, prisapnuoju gražių sapnų. Kai nepasiseka, nesapnuoju nieko.

Ir šiaip, gyvenime man dažniau sekasi, nei nesiseka. Kol kas.

.

Labiausiai džiuginantys dalykai pavasarį yra saulė ir tulpės.

.

Aš - profesionali švaistytoja. Laiko. Pinigų. Sveikatos. Reputacijos. Garbės.

Aš galiu būti pikta. Galiu būti nepatenkinta. Galiu būti kvaila. Galiu net nedėkinga pabūt.

.

Bet. Jums, mano mylimiausi, su kuriais galiu per naktį kalbėt apie bet kurį bet kurio galo galą ir bet kurį pragaro ratą, man nebūtų gaila nei abiejų inkstukų.

What Comes Around Goes Around

Mažosios sesutės užauga. Ir dar negana to paaiškėja, kad jos turi trigubai daugiau pasiutimo, nei mes...

.

O mažieji broliukai auga tiesiog akyse. Ir tik žiūrėdama į tas mažas mėlynas akytes supranti, kad jau seniai nebuvai matęs tokio skaidraus žmogaus - nevaidinančio emocijų, nesimuoliančio ir nemanipuliuojančio... Nuoširdaus, nesvanaudiško ir nepavydinčio... Kuris apkabina, nes myli ir nusisuka, kai pyksta. O ne priešignai.

.

Gražuolė mama po truputėlį sensta, kaip su liūdesiu konstatuoja ji pati. Net supertėčio smilkiniai baltėja. O aš irgi vis įtariau šukuojuosi savo blondiniškas kasas - o v drug pro peroksidą išlįs koks žilas plaukas...

.

Maištai prasideda ir baigiasi... Naujos žvaigždės gimsta ir gesta senos... Veržiasi ir užsnūsta ugnikalniai... Mados praeina ir grįžta. Mane apleidžia arba pas mane grįžta žmonės... Kai kurie, deja, smarkiai pavėlavę..... O aš, regis, sena ir sukumpus nuo metų... tik sėdžiu supamoj kėdėj su tokiu pat senu, aklu ir pasauliui abejingu katinu ant kelių ir žiūriu į vieną tašką, tebeieškodama kažko puikaus, bet nebegzituojančio - įkvėpimo, tikslo, pašaukimo.....

.

.

.

Tikiu likimu. Tikiu savo intuicija. Tikiu, kad bus taip, kaip turi būti. :>