.
Silpni padarai, mes moterys esam.... Labai silpni. :D
.
Akvile, nežinau iš kur tu sumąstei, kad aš žinau tą įstabiąją paslaptį... :D Jei žinočiau, vienai nereikėtų vakarais prie TV kiurksot... :D Bet priėmiau kiap komplimentą :DD
Ką sakyti tada, kai nebėra ką pasakyti. Kai yra tik noras pritykinti iš pasalų ir perkąsti miego arteriją... O gi belieka pasiųsti... žemuogiaut.... ir numesti ragelį. Ir iš viso. Gana. Basta. Kalbėk į delną.
Teoriškai mano gyvenimui lyg kažko ir trūktų. Na nėra viskas taip, kaip turėtų būti pagal mano norus. Bet praktiškai... Seniai tokia patenkinta viskuo buvau, kaip dabar! Štai ką su žmonėm daro pavasaris, geras oras, saulėti rytai ir ilgėjanti diena... :)
Kad ir kiek tave keikčiau, kad ir kaip pykčiau, bet tų metų išbraukt negaliu. Tiesiog... Yra kaip yra. Gal net ir gerai, kad viskas buvo taip, kaip buvo.
.
Kaip aš pasiilgstu... Kaip blogai, kai draugai ir mylimi žmonės taip išsimėtę kas sau...
Nejaugi pavasaris? Pagaliaupagaliaupagaliau!... Visiškai kitoks jausmas, kai pabundi, o už lango saulė... Kai diena ilga, šviesi, saulėta... Rodos akyse ir galvoje pašviesėja... Žemės trauka gerokai susilpnėja, norisi gyvent ir juoktis. Smagu! :D
Taigi štai. Kuo oras pavasariškesnis, ne tik, kad į mokyklą žygiuot pasidaro baisi kankynė, bet ir miegoti man darosi vis sunkiau ir sunkiau... Net nežinau kas tiksliai mane kankina. Nežinau kaip paaiškint net sau. Bet kankina! Pavasarinis liūdesys ir ilgesys... Matyt.
Ir vis dėl to man sekasi!!! :D Nuėjau. Parašiau. Išlaikiau! Mokyklinį. Iki teisų, kurių visai nenoriu, gavimo teliko kaip nors išvažinėt 19 valandų, kaip nors išklausyt pirmosios pagalbos kursus, kaip nors išlaikyt valstybinį ir neįsivaizduojamu mistiniu būdu išlaikyt vairavimą! Argi čia daug........ Ir aš net nenoriu...
Kiaurą rudenį ir žiemą aš laukiu pavasario. Tartum kažkokio palaimingo išganymo. Kaip stebuklingo laiko, kuris atgaivins, paguos, nuramins... Nežinau kodėl, bet pavasaris man kaip tik tos laukiamos euforijos ir neatneša. Greičiau staugiantį ilgesį ir nemigo naktis... Visada sakydavai, kad aš kuoktelėjus. Raukiausi, bet kažin, ar labai klydai... :D
Jooo... Apsipirkinėjimas yra vienas tų didžiųjų pasaulio stebuklų... :D Po parduotuves galima maskatuot ištisas valandas be jokio atokvėpio. Tiesa, po keturių valandų kaukšėjimo aukštakulniais ir karštligiško maskatavimo į visas puses, norint suspėti pasimatuoti it pačiupinėti viską, jautiesi kaip po maratono bėgimo. Bet whatever... :D Moteriškas požiūris... :D
Kai gervės grįžta, skelbiu pavasarį. Grįžo. Bet keista - gi šalta, sniegas, šlapdriba.... Kuo jos minta? M? Kuo mintu aš? Kažkaip šaltas šitas pavasaris... Kai ilgą laiką neįsimyliu, darausi labai bjauri ir nervinga... Ane? :D
Mokykla yra tragiškai sekinantis dalykas. Velniškai. Aš nežinau į kokią mumiją pavirsčiau, jei viską mokyčiausi tobulai sąžiningai... Reikia turėt arkliškos stiprybės ir sraigiškos kantrybės, kad ištvertum tokį žiaurų krūvį. Nei vieno, nei antro neturiu. Tad taip ir būna. Viskas užknisa. Nervai tiek išsitampę, kad užtenka didžiausio menkniekio ir suisterikuoju. Ačiū dievui, dar tik namuose. Ir norisi tik vieno dalyko - nusikelt nuo spintos tą bonką vyno, ką nors apsikabint, įkniaubt į petį (pageidautina vyrišką) ir pamiegot. Kokią parą. Gal galvoje prašviesėtų...
Eini per gyvenimą, kaupi patirtį... Ji kaupiasi kaupiasi, kaip dulkės po lova... Dulka... Žiūrėk ir pasensiu šitaip besid... bekaupdama patirtį. Aš labai dažnai visai nenoriu pasakyt nieko pošlo, bet aplinkiniai kažkaip perverčia, kad net pačiai gėda. Kaip su graikų riešutais šiandien. Dievaži, visai ne tai turėjau galvoj... :D Čia kaip su tais japonais vyrais... Hmmm... :D