All We Need

Aiškinau sesei, kaip meilę gali pakeisti neapykanta. Kaip meilė deformuojasi, garuoja, vysta ir aušta. Aiškinau ir galvojau: "Bet po galais! Kaip?!" Kaip žmogus reiškęs bent pusę pasaulio, pusę gyvenimo ir be kurio tiesiog negalėjai įsivaizduot ateities, staiga tampa pasidygėjimo objektu... Būna... Graudu pagalvojus, į ką pavirsta žmonės, kokių dalykų pridaro... Paguoda tik tokia, kad nieko nėra visiškai juodo ar visiškai balto. Nothing is perfect. Nothing is pure. Yra nauja pradžia. Naujas šansas. Nauja galimybė susimauti arba pagaliau užbaigti nesėkmių ruožą...

Holly Crap!

Pim pirim! Gyvenu visai kitokiomis nuotaikomis, nei gyvenau rugsėjį ar spalį. Ne veltui mėnesį pradėjau gerai! Totalus relaxas ir vis auganti meilė šitai gausiai viv'ų šeimai... iš tiesų, keiksnotą baraką imu laikyti savo namais, o tie, į kuriuos pirmom dienom žiūrėjau nepatikliai, dabar yra patys artimiausi ir laukiamiausi. Paradoksalu. Pastarąją savaitę gyvenau kaip tikra bohemiška studentė... Ir meluočiau, jei sakyčiau, kad tai nėra velniškai smagu.... :D

.

Blogai yra būti kvaila, pavydžia ir nepatiklia boba. Blogai yra, kai autobuse tave užpuola exhibicionistas.

.

Gerai yra puikiai atšvęsti Monikutės pilnametystę. Gerai yra švęsti su draugais. Švęsti yra gerai! :DD

Cry Me a River

Žmogus pradeda savo gyvenimą verksmu, verkia gyvendamas tą gyvenimą, ir verksmu tą gyvenimą dažniausiai užbaigia... Vieni verkia daugiau, kiti mažiau. Vieni verkia dėl visų niekų, antri ašaros neišspaudžia net iš didelio skausmo... Verkiam viešai, verkiam pasislėpę, verkiam ant draugo peties, per televizijos šou, parduotuvėje, teisme, kapinėse... Ir kai pagalvoji, ašaros dažniausiai priimamos geriau, nei juokas. Negalima juoktis iš nelaimių, iš to, iš ano, iš trečio.. O kodėl negaliu juoktis iš savęs? O iš tavęs? O iš jo? Kodėl negalima vietoj raudų iš to pasijuokti ir palengvinti savo pačių vargą paprastai ir neskausmingai?.. Verkti mokame jau gimę. Juoktis išmoko gyvenimas. Cha.

Žygeivių Klubas

Kai susirenka nučiuožusios pusseserės, gali būti tikra, kad bus smagu. Su aukom, ar be... Ir šiaip. Seserystė itin smarkiai pasijunta, kai paryčiais eini 8 kilometrus namo... Žiedais, tamsiais skersgatviais, miškais, kalnais.... ;D*

D o s e d

Bet tai kaip tau mano dienos.. Bet tai kaip tau mano naktys... Gyvenu gerai. Fiziškai šiuo metu neskauda nieko. Nepaisant poros žmogiškųjų nuoskaudų. Gyvenu ramiai. Nepaisant velniavos ir visiškos maišalynės galvoje. Miegu nedaug. Daug galvoju. Skaičiuoju. Planuoju. Rezgu. Ir laukiu.... Nes kažkodėl pasirinkau visais aspektais patį sudėtingiausią variantą... Kuriuo abejoju ir pati... Et. Tiek to. Ne pirmas, ne paskutinis toks įsipainiojimas. Jei kartoju, matyt patinka. Labai pasiilgstu jūsų, mano mieli draugai. Pasiilgstu inkubatoriaus - mokyklos... Pasiilgstu savo laukų ir miškų... Nežinau kaip reikėtų apibūdinti dabartinę būseną. Nei laiminga, nei nelaiminga... Kažkoks tarpinis sustojimas... Dar yra labai gražūs planai. Tik va, bėda, kad mano planai mėgsta kaitaliotis. Matysim. :* http://www.youtube.com/watch?v=eYkgeDReTtk

Deep Inside

Visas šitas naujas pasaulis, naujas gyvenimas man kol kas yra keistas. Taip pat, kaip panėrus po vandeniu. Gražu, įdomu, keista... Bet spaudžia ausis, trūksta deguonies ir norisi greičiau iškilti į paviršių. Ar jau kylu? . Sunki ta adaptacija man. Blogai, kai klasėje buvai a la labai protingas , žostkas ir fainas, o čia esu visiškai vidutinybė ir nelabai kam rūpi. Kai nepriklausai tiems draugų iš stovyklos rateliams, vakariniams tūseliams.... Žinoma. Čia yra mano problema. Ne ko nors kito. Bet reikia laiko įsijungt į naują režimą. Reikia susidėlioti maišatį galvoje ir apsispręsti ko noriu, kodėl noriu... Ir ar tikrai noriu... Per daug. Per greit... per keista. Ir per problematiška. Kažkodėl mano niekas gyvenime nebūna paprasta... Arba aš sau viską pati apsisunkinu. Greičiausiai. . Barakas. Atskira istorija. Gyvenimas barake yra gyvenimo būdas... Tikrai tai supratau. Tik dar nelabai noriu lietis į tą siautuliuką. Bet gerai. Gyvenimas čia privertė įvertinti tai, ką turėjau namie. :D Nervuoja mane tas gyvenimas mažoj erdvėj dar su dviem žmonėm. Svetima tvarka, vieši dušai ir tualetai, tarakonai, virtuvė, triukšmas.... Vargina tas privatumo nebuvimas, svetimi žmonės... . Vilniuje dar kartą supratau, kaip nuostabu, kad turiu Giedrutę. Kaip nuostabu, kad mes vienodai pamišusios ir vienodai šlykščios bobos... :*

Kick The Bucket

Tai va. Itin daug pokyčių užgriuvo mano galvą šiuo metu. Naujas miestas, naujas kambarys, nauji žmonės, nauja veikla. Nauji džiaugsmai ir naujos bėdos. Bet smagu. Tiek klaidžiot po Vilnių, tiek pažindintis ir pažindintis ir pažindintis.... :)

.

"Gyvenimas barake yra gyvenimo būdas."

.

Dedasi daug sudėtingų dalykų. Ir aš ne visai suprantu kuria linkme čia viskas krypsta. Ir man baugu, kad čia darosi out of control...

.

Kartais mane kamuoja nevaldomas linksmumas. Kartais - nevaldomas nerimas ir tuštuma. Visa laimė, kad įmanoma pasprukt iš visos tos maišaties... ;>

.

Noriu vasaros. Tingių vakarų parke, nurautų balių ir to chillo, kuriuo gyvenau porą karštų mėnesių..... :)

I Want You To Be My Valhalla

Iššveiti visus pridulkėjusius užkaborius, išsiurbliuoji kilimus, išgaudai vorus, nuvalai dulkes nuo porcelianinių angelėlių ir tyliai ant lentynos surikiuotų enciklopedijų... Nublizgini langus ir trofėjų spintos stiklus. Ramiai lankstai rūbus. Tyliau vaikštai ir netrankai durų. Akimis medžioji kiekvieną namų kertę. Ir tyliai tyliai atsisveikini... Su namais, miško tyla ir lietaus beldimu naktimis... Sunkiausia atsisveikinti su senuoju gyvenimu ir senuoju aš. Nežinau, ar gyvatėms skauda, kai neriasi iš odos. Bet numanau, kad turėtų skaudėti. .

Kai išvalai visą šlamštą, prašviesėja akyse. Jau beveik išsprendžiau savo šaradą. Keistų sapnų prisapnavau šiąnakt... ir man atrodo, tai man padėjo. Bet patirtis rodo, kad mano sprendimai lemia mažiausiai... :D .

Laikas parodys...

No Surprises At All

Kartais atrodo, jog beveik neįmanoma atrasti to paties teisingiausio ir geriausio būdo gyventi normlai. Kartais to teisingo sprendimo paieškos užtrunka kur kas ilgiau ir būna daug skausmingesnės, nei galėjo atrodyti iš pat pradžių... ir viskas būna lyg ir gerai, kol neprasidedi su tuo purvinu reikalu. Kuo ilgiau svarstai, tuo labiau norisi spjaut į viską. Kai pagaliau tavo gyvenime atsiranda tai, ko senokai ieškojai, be abejonės, tai nepraeina be šalutinių pasekmių... Kažką gauni, bet kažką atima. Taip jau turi būt. Ar turi?

.

Taip, viskas tikrai yra lyg teleloto, kuriame laimi visi aplinkui tave. Tik ne tu.

.

Tuo mes ir panašūs. Gyvenimo būdas - laisvo pagreičio kritimas.... :>

.

Ką padaryt blogo, kad visiems gerai būtų?

Alektromantija

#Per pilnatį raudonu kaspinu pririšiu seną raudoną gaidį už kojos, smėlyje varnos koja prirašysiu raidžių ir prie kiekvienos padėsiu po užkalbėtą grūdą.

#Išmušus dvylikai paklausiu raudono gaidžio, ką turėčiau daryti su visa šita maišatimi mano galvoje.

#Gaidys rinks grūdą po grūdo - raidę po raidės.

#Kai jis baigs, turėsiu atsakymą.

#Nusuksiu senam raudonam gaidžiui kaklą, nupešiu raudonas plunksnas, tris kartus apvyniosiu raudonu kaspinu ir sudeginsiu su likusiais grūdais. Mėsą išvirsiu su pelenais ir užkasiu.

#Nusiplausiu rankas ir veidą šaltu vandeniu, atsikimšiu alaus ir įsijungsiu futbolą, nes ką tas sušiktas smirdantis ir tikrai skaityt nemokantis paukštpalaikis gal ižinot apie mano gyvenimą?!

Širdperša

Kartais pasidaro labai liūdna, nes suvoki beesanti tik menka, sentimentali ir dėl savo pačios kaltės nelaiminga moterėlė, nedaranti nieko, kad pakeistų situaciją, užglaistytų praeities broką, išsigaudytų senus vaiduoklius, nusiplautų rankas ir išmokti gyventi be to, kas seniai liko užnugary.

Kartais nėra progos.

Kartais nedėkingos aplinkybės.

Kartais...

O kartais tiesiog dėl nesižinojimo ko nori, mūsų gyvenimas klostosi priešinga kryptimi, nei svajoji.

Aleliuja. Nors kauk.

Streamline

Nenoriu būti demagogė. Nenoriu vaidinti, kad suprantu visų pasaulio blogybių kilmę, ir visų žmonių liūdesio ir vienatvės priežastis. Kad galiu išnarplioti tas šaradas ir išgelbėti kiekvieną paklydusią sielą. Nes taip nė velnio nėra. Ir nemanau, kad kas nors tai geba. Nebent koks naujai atsiųstas mesijas. Nenoriu būti kalė intrigantė. Nenoriu lipti kažkam per galvą, ręsti savo laimę ant svetimos. Istorija byloja, kad dar niekada nieko gero iš to nebuvo... ir nebus. Nes kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Ar bent jau mes taip suprantame likimo spyrius šiknon. Nenoriu būti ta, kurios vardą prisimena tik tada, kai reikia. Nenoriu turėti antro veido. Nenoriu vaidinti gyvybe pulsuojančio Arlekino, kai širdyje merdi ir stūgauja Frankenšteinas. Nors juoktis iš skaudžių dalykų turbūt vienas geriausių metodų, norint apmalšinti tą sopulį. Nenoriu meluoti. Nei sau, nei pasauliui. Nenoriu patapt žostka menininke Kuvalda, vos pasėdėjus porą savaičių sostinėje ir vadint, kad tą provincialumą galima paslėpti po juokingu vilnietišku akcentėliu. Nenoriu gerti vandens iš prispjaudyto šulinio. Nenoriu taikstytis su dažniausiai man nepalankiomis aplinkybėmis. Nenoriu tenkintis kažkieno paliktais trupiniais. Nenoriu būti eilėje antra. Nenoriu dublikato. Nenoriu vieno vakaro svaigulio. Nenoriu tylėti. Nenoriu žaisti pagal svetimas taisykles. Nenoriu bijoti. Nenoriu. Nebenoriu. Nors kaip žinia, gyvename sušiktoje skylėje, su didžiule iškaba "PASAULIS". Čia niekas neklausia "O gal tu nenori?". Čia yra taip, kaip turi būti. O jei kažkas nepatinka, eik velniop, arba bandyk pakeisti ką nors pats. Kai pagaliau išlendi iš po mamos sijono, supranti, kad viskas yra kiek kitaip, nei gimtojoje gūžtoje. Ir dar ganėtinai kitaip, nei Holivudo misteriškose pasakose. Mane šildo tik tai, kad susivokiau ganėtinai anksti. Kad nebėgsiu su banda į tą pusę, į kurią neš. Ir kad myliu gyvenimą stipriai, kaip niekad iki šiol nemylėjau. :>

Baigėme mokyklą

Ryt išleistuvės. Šiugža išlygintas suknelių šilkas, kaukši dailūs bateliai ir mažų rankinukų sagtys. Ir dantys. Iš nerimo. Kaktą muša prakaitas. Nebūtinai dėl kaitros... O tvankioje, tamsioje salėje susigrūdę žmonės tai aikčioja iš džiaugsmo, tai nepatenkinti murma, kad ceremonija užsitęsė. Kalbos. Gėlės. Padėkos. Dainos. Apkabinimai. Bučiniai. Aš jau žinau kaip viskas bus. Daugybę metų stebėjau šitą ritualą. Tik niekada neįsivaizdavau, kad tarp tų puošnių merginų būsiu aš. Kažkodėl.

.

Skaudės. Skaudės, kai kirps šitą, per 12 metų net sumedėti spėjusią, bambagyslę. Ir bus velniškai liūdna, kai paskutinį kartą būsi mokinuku. Kai paskutinį kartą būsi teisėtas mokyklos pilietis. Paskutinį kartą liesiesi prie savo įprasto, senojo gyvenimo...

.

http://www.youtube.com/watch?v=AG-eq1vkL0E

mūsų sielas ir smegenis daug kas nuvylė mūsų kaltės ir baimės nebepaliks galim verkti čia ašaromis apsipylę bet su šypsena laukiam, kas dar atsitiks

Marijonas žino ką rašo.

Forward!

Užsimerki ir matai pievas, atolus, ganyklas... Sodrią smaragdinę žalumą ir tyrą mėlį viršum pasišiaušusių girių. Užsimerki, ir šnervės užpildo lengvo laukinio vasaros vėjo gūsis. Užsimerki, ir visas šitas gaivalas tave įsuka... Pakelia aukštyn ir nepaleidžia... Atsimerki ir tik tada supranti, kad tavo basos kojos rasotoj žolėj yra būtent tas dalykas, rišantis su dabartimi, su realybe, su materija...

.

Gera. Gera, kai kiekvieną dieną mažėja nežinomųjų... Kai gali pabusti ramia galva ir tylinčia sąžine. Kai su visais atsiskaityta. Ypač su savim. Kai nieko nebijai ir jautiesi pilnas pozityvios Jah energijos... Kai saulė šviečia tau. .

Egzaminų rezultatai kol kas džiugina. Lt - 86%. Ist - 97%. Su pakiliu jauduliu laukiu anglų. Tikėkimės nesugadins nuotaikos. Kaip pvz vokietukų susimovimas šiandien...

Bliuzo Naktys

Meluočiau, jei sakyčiau, kad šitų dienų ir naktų neįtrauksiu tarp pačių mieliausių. Meluočiau, jei pasakyčiau, kad dabar nekvėpuoju bliuzų dvasia. Meluočiau, jei sakyčiau, kad tikėjausi tokio gėrio, meilės ir taikos ore... Meluočiau, jei sakyčiau, kad nepatiko. Tad nemeluosiu. Myliu jus, draugai, myliu tave, festivali, myliu Varnių padanges ir Lūksto seklumas... :D

.

Ir jei atvirai, aš jau užsikrėčiau ūmia bliuzų liga. Nes atsiminimai vien pozityvūs - juoko ašaros, tylūs pokalbiai ir įtemptos diskusijos. Juodas humoras ir temos, kurių aptarinėjimas kitoje aplinkoje atrodytų iškrypėliškai. Bendra neapykanta siaubingiems kaimynams ir bendras pakilus džiugesys, nes juk b l i u z a i. Ir visai neįsižeidžiau dėl klausimo kada būna fifų festivalis, dėl namiokų apie gražius papus ar dar kokį nors galą... :D Jaučiuosi pailsėjus, atsigavus, pilna ryžto ir vilties, kad ir kiti bliuzai bus toko gerumo...... :P

.

Kai užgeriu vyniaus imu ne tik norėt meilės, bet ir dainuot. Seniau svajojau dainuot reggae. Dabar - bliuzą... Ir man visai neblogai sekasi imituoti bohemišką vokalą..... :D

.

Neperėjau II žurnalistikos stojamųjų turo. Whatever.

.

O šitai mane bene pravirkdė.... :> http://www.youtube.com/watch?v=dpKk3AyJoK0