Chillin'... Killin'...

Nes kažin, ar yra pasaulyje mielesnių draugų, nei mūsų chaotiški draugai veteranai... Nes kažin, ar yra kas linksmesnio, nei mūsų vakarėliai... Nes kažin, ar yra vieta gilesniems pokalbiams, nei Linio spinta... Nes kažin, ar mes galim apsiribot vienu šventimo vakaru... Nes kažin, ar ne per daug tų švenčių pastaruoju metu... Nes kažin, ar mūsų grandiozinis planas neprivers pasigailėti...

Kartais geriausiais draugais tampa tie, iš kurių mažiausiai tikiesi... Kartais nežinai kuriuo keliu sukt. O kartais tiesiog dreifuoji, nes nieko nedarai ir nenori nieko... O kartais tiesiog sėdi ryte su savo 4 mylimais draugais, geri alaus ir sidro kokteilį. Iš stiklelio. Per šiaudelį... Keli tostus į bobutės ramybę... Kalbi apie kovinius žiogus, helio pripūstas varles ir kitus žavius dalykus.. Prasklaidai linksmus dūmus ir pagalvoji: "O šūdas! Šitie žmonės yra tie, su kuriais mielai taip sėdėsiu po 40 metų, kai viską skaudės ir niekas nebedžiugins..."

Pavasaris. Dienos saulėtos, šviežios balos ir hormonų pasiutpolkė. Aaaaah!

Š&M

Šūdai ir Myžalai. Oh, kokia visiškai nieko gero nežadanti įrašo pradžia... Ale kad taip jau darosi pasauly. Turiu užkaupus daug pasipiktinimo, tai nežinau nuo kurios pusės piktintis reikėtų pradėt. Čia kaip nežinai kurį iš visų fainų vyrų mylėt, kurio skanaus alaus penktą bokalą pirkti, ką valgyti pusryčiams ar ką rengtis einant pieno į ikinę, kuri yra per gatvę... Ak taip. Piktintis. Jau genetiškai užprogramuotas tas faktas, jog lietuviai yra tiesiog genialūs piktinimosi srityje na ir dar vagiam meistriškai. Kaip jamaikiečiai sprinte, čiurkos kovų menuose, arba rusai gėrime (stereotipai steoritipėliai....). Ir nieko čia nepadarysi. Piktinamės liaudimi ir valdžia, tvarka ir netvarka, liga ir vaistais, turtingais ir vargšais... Piktinamės tais, kurie piktinasi. Iš tiesų šitai surašyt paskatino A. Užkalnio adresu parašytas straipsnis. Kažkas labai piktinosi, kad jis piktinasi kažkuo. Ne esmė. Esmė, kad senokai mačiau straipsnį, kuriame būtų aprašoma kas nors pozityvaus, ar bent jau normalaus, kad nebūtų keiksmų (žvaigždutės itin paprastai šifruojamos), kad nebūtų dergiamasi, peršama nuomonė "Čia ne mano reikalas bet....." arba "aišku nesvarbu, bet juk reikia daryti taip ir taip!", "Normaliose šalyse yra taip ir anaip!". Blah Blah Blah. Visi mes tokie puikūs analitikai, taip puikiai viską suprantam.. Tiksliau kuo mažiau suprantam, tuo rėkiam garsiau. Bet argi kam nors rūpi... Esmė turėt savo nuomonę, kad ir kokią nepagrįstą ir kvailą, ir dergti tuos, kurie žino ką daro, bet daro ne pagal tavo kažkokį susapnuotą suvokimą "Kaip tai Kubilius gavo apdovanojimą? ** **^%$#^&%^^%&#%! bl." Jo. Normalu. Be abejo, šiuo atveju aš irgi pati mušu, pati rėkiu. Nes piktinuosi, kad piktinasi. Bet tiesiog ima nuovargis, kad bet kurį šūdpuslapį atsivertus, bet kurį a la rimtą laikraštpalaikį rasi tik pletkus apie naują olialia šliundrytės pareiškimą socialiai jautria nagų lako tema, arba Cindy Pussy šukuoseną (who the fu*k she is??? ir kodėl turiu tai skaityt?), arba apie Kedžio istoriją (O ko nori mergaitė???), nes ką nors paskaityt norisi, ką nors gero, lietuviško, aktualaus, ir naudingo, kad virtimas į brokolį nuo visų supančių nesąmonių būtų lėtesnis, kad išlaikyti pozityvumą nebūtų sunku, kad tiesiog nesinorėtų verkti... Ir dar piktinuos, kad kažkodėl neina pastraipų atskirt čia. Trololo.

Where Is My Mind?

Kas kitas žinos, jei ne tu pats? Kas kitas nuspręs? Kas gali geriau žinoti ko tu nori, kas geriau žino tavo lūkesčius, kas gali geriau žinoti galimybes ir kliūtis?... Jo, man irgi įdomu kas, nes aš tai nei velnio nežinau ir nesuprantu...

Kažkaip visada prieinu kryžkeles, kurių taip nekenčiu. Ar čia iš serijos "Ko bijosi, tas ir bus?". Užverti kelius kažkam, dėl kažko, kas galbūt yra tiesiog troškimas ir fantazija, ar atsisakyti to troškimo dėl kažko apčiuopiamesnio, bet toli gražu ne taip masinančio?...

Dvi savaitės tylos, ramybės ir miško. Niekur nekėliau kojos. Priverstinė detoksikacija ir šeimyninė terapija. Grįžtu į vakarėlių siautulį su nauja jėga. :D

Everyday I'm Failin'

Nauji metai, nauji papai. Principe ne. Nauji metai (kuriuos, beje, aplaistėm tikrai lyg paskutinius), deja, neatnešė nieko naujo. Tie patys serialai - chuipariši tuos pydarus, atsiprašant. Nebežinau. Tiesiog. Pasiduodu. Nebesuprantu nei žmonių, nei kaip pasaulis veikia. Pavargau nuo tų nesąmonių, nuo tampymosi, nuo nesusipratimų ir nebandymų suprasti. Nuo to, kad visi žino, visi tyli. Arba visi nieko nežino, bet kalba. Arba nesugeba pasikalbėt. BLIAMBA. Negi tai taip sunku?.. Pausaulis nebeturėtų kokių 75% visų problemų, jei žmonės tiesiog pasikalbėtų... Nauji metai, nauji papai. Sesija. Nenoriu susimaut. Mokytis irgi nenoriu.

Čepkių?

Hotblack

-Ko tu tokia atsipūtus? -Nes niekam nepavydžiu, nelaikau pagiežos ir nepykstu ilgiau, nei 20min. 

Gyvenimas nėra toks jau sunkus, kaip daug kas nori mums parodyti. Viskas yra gal kiek labiau komplikuota, nei rodo filmuose ir kiek buitiškiau. Mažiau stebuklingų sutapimų ir magiškai žavių happyendų. Nors dėl tų sutapimų nesu tikra. Ir šitam pasauly jų pakanka... Ir šiaip. Yra žmonių, kuriems mielai papasakoji savo gyvenimo istoriją. Kažkodėl. Yra žmonių, kurių gyvenimo istoriją norėtum išgirsti ir prisiimt.... 

Norisi, kad visi būtų laimingi ir patenkinti. Norisi, kad būčiau laiminga ir patenkinta aš. 

 Griaustinis ir žaibai lapkričio gale. Na...

She Lost Track

Likimas kartais iš manęs labai šaiposi. Bet turbūt dėl to laikas nuo laiko ir apdovanoja - ką nors man grąžina... Ak taip, aš jo niekada neturėjau... Tai vadinasi padovanojo. Bet kam rūpi smulkmenos. Džiaukimės tuo, ką turime šiandien. Tuo, kad už kantrybę apdovanojama. Tai kas, kad gal tik trumpam. Tai kas, kad gal tai tik kvailių auksas. Tai kas, kad eilinį kartą ... Tai kas!

Lies

Nes reikia susitvarkyt gyvenimą. Dabartinis vakarėlių liūtės amplua ne visai dera su mano gyvenimo vizija - penki garbanioti vaikučiai, padorus vyras, tvarkingi namai... Blah blah blah. Oh well. Aš tikrai to noriu. Now, please! Realybė kiek kitokia. Tiesiog. Niekam nieko nepavydžiu. Na gal tai kalei. Ir tai, kuri dabar su Ryan Gosling (O taip. Man vėl 12, aš vėl myliu kino žvaigždę. Kiekvieną kartą jam ką nors bučiuojant mano širdis dūžta. ;D) Tiesiog bandau turėti tokius kiaušus, kokius užaugino gyvenimas. Bet kai esi dude, sunku pereit į kažką kito. Tiesiog. Toliau nesiplėsiu, nes reikės cenzūros. Vakar buvo betonofkė. Daug nepasakosiu, tik pasakysiu, kad mane skauda it šunį. Mat atradau savo slaptą talentą - šokiai ant stulpo. Na... Žodžiu, noriu gyvent ramiai ir jaukiai, bet darau viską, kad tik taip negyvenčiau.

Seabeast

Nieko gero... Visiškai nieko gero. Tik dar daugiau maišaties ir širdperšos. Nemoku gyventi. Nemoku mokytis iš savo klaidų. Iš viso. Kas su manimi darosi? Kažkokia kvailystė. Kažkokia nesąmonė... Kažkas... Kažkas ko nebekontroliuoju. Kažkas, dėl ko nebeturiu dūšios ramybės. Tai, dėl ko nesijaučiu kalta, bet kas rimtai gadina man gyvenimą. Kodėl viskas su tais žmonėmis taip sudėtinga... Na kodėl kodėl kodėl...

Oblivion

Žinau. Atbukau. Ir žinau kodėl. Ir ką? Ogi nieko. Gerai kaip yra. Gyveni ir juokiesi visiems į akis. Ir ką? Ogi nieko. Vieni už tai myli, kiti nekenčia. Vieni gyvenimo būdą supranta, kiti baisisi... Bet tiesiog juokiesi ir šoki ant stalo. Ir džiaugiesi šita diena. Nes rytoj gal bus visai šūdas. O gal tereikia išsimiegot, kad suprastum, koks laimingas esi ir kokie puikūs žmonės supa tave... Gyveni žmogus ir mokaisi. Su kiekvienu spyriu į užpakalį kažką naujo išmoksti apie žmones ar dėl žmonių. Nežinau kodėl, bet savo gyvenime nuolat susiduriu su tais, su kuriais turbūt neturėčiau susidurti. Bet gal ne mano vienos gyvenimo paradoksas tas, kad labiausiai myli tuos, kuriems niekada nebūsi kažkas daugiau, nei pašnekesys prie bokalo. Labiausiai verki dėl tų, kuriems tai reiškia mažiausiai. Ir vengi tų, kurie galbūt galėtų pasiūlyti daugiausiai savęs. Žaizdos gyja lėtai ir skaudžiai. Ypač, kai ne viskas pasakyta ir ne visko paklausta. Kai dar kabo tas piktumas ir apmaudas. Todėl kartais darai neadekvačius sprendimus. Arba iš viso, tiesiog darai, o paskui galvoji. Nes galvoji "o kas man jaunam...". Ir kartais nieko nesinori, tik ramios širdies. Pamiršti visas savo kvailystes. Ir visas tavo.

I Know You Well

Taip jau atsitiko, kad ruduo šiemet atėjo rugpjūtį. Na ką gi. Susitaikysim ir su šita eiline gyvenimo neteisybe. No love. No joy. No life. Miegi, valgai, dirbi. Pyksti ir šaipaisi iš kitų, nes tik taip gali rasti ramybę "Ha ha ha! O tu dar didesnis nevykėlis, nei aš!" Oh, well. Kam dabar lengva? Ak taip, turbūt tiems, kurie turi normalius santykius, normalius gyvenimus ir normaliai santykiauja, bei normaliai gyvena. Bet ne tai užknisa labiausiai. Iki negalėjimo nervina tas faktas, kad aš nežinau ką aš darau blogai. Kai matai savo klaidą, kai tau ją parodo, tada gali daryti išvadas, sprendimus, kažką keisti, o kai stovi akligatvyje. Naaaa... Anyway. Beer is easy. Kaip gerai, kad ne visi išeina. Kaip gerai, kad kai kurie žmonės grįžta.

Neverland

Nusibodo man viskas. Kažkaip piktumas ima, tik nežinau į ką jį nukreipt, tai kreipiu į save. Kai viskas apsiverčia 360 laipsnių kampu, o tu nė nesuvoki kas nutiko. Pokšt! Hipotezės, tušti svarstymai ir galų gale - akligatvis. Šūdas, jei jau tarp mūsų kalbant. Nesijaučiu to nusipelnius. Jaučiuosi kukutė. Eilinį kartą, kai nori, kad būtų gerai, o yra taip, kaip būna visada. Tik tiek, kad sąžinė rami. Bet nusibodo laukt. Nusibodo nusivilt ir šiaip... Kaip čia yra, kad viskas taip gluminančiai painu ir nieko nesugebu padaryt?..

Rolling in the Deep

Ar visiems taip, ar čia tik man gyvenimas šokinėja nuo beprotiškai fantastiško iki tragiškai šūdino? Nežinau kas dėl to kaltas. Hormonai? Žmonės? Aplinka? Kubilius? Giminaičiai? Turbūt pati aš esu kalta. Kad užsimerkiu prieš tai, kas akivaizdu. Kad įsikimbu į tai, kas visai nepatvaru. Kad reaguoju neadekvačiai. Kad skubu. Kad klystu. Kad kvailioju. Kad kalbu daug. Kad aš esu aš. Bet gi stengiuosi... Hm. The more you care, the more you have to lose. :>

Polly

Kartais apima jausmas, kad mano gyvenimą sudaro vien klaidingų sprendimų virtinė. Pradedant smulkmenom ir baigiant rimtais dalykais. Why me? Ir iš viso... Kas čia dedasi. Nuotaikų amplitudė išsiplėtė iki begalybės... O priklausomybė nuo supančių žmonių nuotaikų ir elgesio darosi nekontroliuojama. Am I Mad? O gal man nereikėjo skaityt "Prozaco kartos", nes tokios knygos geba įvaryt depresiją, jei būna skaitomos pms ar šiaip kokiu nedėkingu gyvenimo tarpsniu... Kai nori kaip geriau, o gaunasi kaip visada... Kai galvoji, kad bus gerai, o būna kaip visada... Kai, kaip visada, nepagalvoji... Shit happens. Arba nereikia susireikšminti, o gal geriau išsimiegot ir gert vienu bokalu alaus mažiau? Mažiau įsivaizduojamų serialų ir liežuvis už dantų gyvenimą kartais palengvina. Bet žinau tiek, kad dar viena tokia gyvenimiška nesėkmė per tokį trumpą laiką man nurautų stogą, o jau dabar esu lengvai trenkta sunkiu daiktu... Mano ego būtų galas. Kaputt. But Anyway. :D

Obledi

Būna labai labai gerai. Grįžti iš darbo ir krykšti kaip apsipūtus. Nes kolektyvas fainas, nes ta koja iš lovos išsivertei, nes diena graži. Būna labai labai blogai. Stovi darbe, ir bandai neapsiverkt, nes viskas užkniso iki negalėjimo. Nes piniginėj 3Lt, nes skauda kojas, nes klientai sukos, nes kažkas primena prarastą žmogų, nes namų ilgesys, nuovargis ir rutina veržia kilpą ant kaklo... Smagu, kai draugai sustoja ten, kur norėjo, smagu, kad žemė dar sukasi, smagu, kad kartais nervinuosi , pasirodo, be reikalo. :)

Bless This Mess

Buki vidiniai konfliktai ir nežinia iš kur (tiksliau, žinia iš kur) lendančios įvairaus plauko abejonės. Kaip? Kiek? Kodėl? Ilgam? Trumpam? Argi? Bet gi mes tokie padarai, kad jei nėra problemos, tai būtinai ją susikuriam. Gi neįdomu gyvent be nesąmonių ir savigraužų. Kai viskas yra gerai, tai yra gerai. O gal nėra? Ak. Bobos. Bobelės... O reto liūdnumo momentas yra toks, kai sužinai, kad visos tavo mylimiausiosios ir numylėtieji važiuoja į puikų nuostabų festivalį, o tu puikiai nuostabiai dirbsi savo visai nepuikų darbą. Jagshiemash. Kai kurios dainos pravirkdo. O kai kurios sukelia keistą nostalgiją, ar tai proto nušvitimą. Nemoku tiksliai apibūdinti to keisto skimbtelėjimo pilve, kai žiūriu ir klausau šito. Daug vienatvės ir neblaivumo. Buvo tokie laikai. Kaip gerai, kad gyvenimas keičiasi. Kaip gerai, kad į jį ateina tokie žmonės, kurie sugeba sukelti lengvą džiugesį ir pačią nuoširdžiausią šypseną... Kaip velniškai gerai.