I Know You Well

Taip jau atsitiko, kad ruduo šiemet atėjo rugpjūtį. Na ką gi. Susitaikysim ir su šita eiline gyvenimo neteisybe. No love. No joy. No life. Miegi, valgai, dirbi. Pyksti ir šaipaisi iš kitų, nes tik taip gali rasti ramybę "Ha ha ha! O tu dar didesnis nevykėlis, nei aš!" Oh, well. Kam dabar lengva? Ak taip, turbūt tiems, kurie turi normalius santykius, normalius gyvenimus ir normaliai santykiauja, bei normaliai gyvena. Bet ne tai užknisa labiausiai. Iki negalėjimo nervina tas faktas, kad aš nežinau ką aš darau blogai. Kai matai savo klaidą, kai tau ją parodo, tada gali daryti išvadas, sprendimus, kažką keisti, o kai stovi akligatvyje. Naaaa... Anyway. Beer is easy. Kaip gerai, kad ne visi išeina. Kaip gerai, kad kai kurie žmonės grįžta.

Neverland

Nusibodo man viskas. Kažkaip piktumas ima, tik nežinau į ką jį nukreipt, tai kreipiu į save. Kai viskas apsiverčia 360 laipsnių kampu, o tu nė nesuvoki kas nutiko. Pokšt! Hipotezės, tušti svarstymai ir galų gale - akligatvis. Šūdas, jei jau tarp mūsų kalbant. Nesijaučiu to nusipelnius. Jaučiuosi kukutė. Eilinį kartą, kai nori, kad būtų gerai, o yra taip, kaip būna visada. Tik tiek, kad sąžinė rami. Bet nusibodo laukt. Nusibodo nusivilt ir šiaip... Kaip čia yra, kad viskas taip gluminančiai painu ir nieko nesugebu padaryt?..

Rolling in the Deep

Ar visiems taip, ar čia tik man gyvenimas šokinėja nuo beprotiškai fantastiško iki tragiškai šūdino? Nežinau kas dėl to kaltas. Hormonai? Žmonės? Aplinka? Kubilius? Giminaičiai? Turbūt pati aš esu kalta. Kad užsimerkiu prieš tai, kas akivaizdu. Kad įsikimbu į tai, kas visai nepatvaru. Kad reaguoju neadekvačiai. Kad skubu. Kad klystu. Kad kvailioju. Kad kalbu daug. Kad aš esu aš. Bet gi stengiuosi... Hm. The more you care, the more you have to lose. :>

Polly

Kartais apima jausmas, kad mano gyvenimą sudaro vien klaidingų sprendimų virtinė. Pradedant smulkmenom ir baigiant rimtais dalykais. Why me? Ir iš viso... Kas čia dedasi. Nuotaikų amplitudė išsiplėtė iki begalybės... O priklausomybė nuo supančių žmonių nuotaikų ir elgesio darosi nekontroliuojama. Am I Mad? O gal man nereikėjo skaityt "Prozaco kartos", nes tokios knygos geba įvaryt depresiją, jei būna skaitomos pms ar šiaip kokiu nedėkingu gyvenimo tarpsniu... Kai nori kaip geriau, o gaunasi kaip visada... Kai galvoji, kad bus gerai, o būna kaip visada... Kai, kaip visada, nepagalvoji... Shit happens. Arba nereikia susireikšminti, o gal geriau išsimiegot ir gert vienu bokalu alaus mažiau? Mažiau įsivaizduojamų serialų ir liežuvis už dantų gyvenimą kartais palengvina. Bet žinau tiek, kad dar viena tokia gyvenimiška nesėkmė per tokį trumpą laiką man nurautų stogą, o jau dabar esu lengvai trenkta sunkiu daiktu... Mano ego būtų galas. Kaputt. But Anyway. :D

Obledi

Būna labai labai gerai. Grįžti iš darbo ir krykšti kaip apsipūtus. Nes kolektyvas fainas, nes ta koja iš lovos išsivertei, nes diena graži. Būna labai labai blogai. Stovi darbe, ir bandai neapsiverkt, nes viskas užkniso iki negalėjimo. Nes piniginėj 3Lt, nes skauda kojas, nes klientai sukos, nes kažkas primena prarastą žmogų, nes namų ilgesys, nuovargis ir rutina veržia kilpą ant kaklo... Smagu, kai draugai sustoja ten, kur norėjo, smagu, kad žemė dar sukasi, smagu, kad kartais nervinuosi , pasirodo, be reikalo. :)

Bless This Mess

Buki vidiniai konfliktai ir nežinia iš kur (tiksliau, žinia iš kur) lendančios įvairaus plauko abejonės. Kaip? Kiek? Kodėl? Ilgam? Trumpam? Argi? Bet gi mes tokie padarai, kad jei nėra problemos, tai būtinai ją susikuriam. Gi neįdomu gyvent be nesąmonių ir savigraužų. Kai viskas yra gerai, tai yra gerai. O gal nėra? Ak. Bobos. Bobelės... O reto liūdnumo momentas yra toks, kai sužinai, kad visos tavo mylimiausiosios ir numylėtieji važiuoja į puikų nuostabų festivalį, o tu puikiai nuostabiai dirbsi savo visai nepuikų darbą. Jagshiemash. Kai kurios dainos pravirkdo. O kai kurios sukelia keistą nostalgiją, ar tai proto nušvitimą. Nemoku tiksliai apibūdinti to keisto skimbtelėjimo pilve, kai žiūriu ir klausau šito. Daug vienatvės ir neblaivumo. Buvo tokie laikai. Kaip gerai, kad gyvenimas keičiasi. Kaip gerai, kad į jį ateina tokie žmonės, kurie sugeba sukelti lengvą džiugesį ir pačią nuoširdžiausią šypseną... Kaip velniškai gerai.

Beauty

Jei darbas tikrai taip puošia žmogų, kaip manė mūsų senoliai, tai aš daili kaip niekad. Kaip išeini iš namų 12 dienos, taip grįžti 11 vakaro. Skaudančiom kojom, maudžiančia galva ir nenumaldomu įpročiu sveikintis su kiekvienu. Pilnas etatas tai ne zuikių dainos. Pavargsti. O minimalus atlyginimas - kačiukų ašaros. Jeigu reliai. Nauda tokia, kad imi vertinti kitų darbą ir pajunti ką reiškia užsidirbti tą prakeiktą litą, už kurį nuėjus į parduotuvę nelabai ką nuperki. Pim pirim. Anyway. Life's Good.

Vienaragiai ir vaivorykštės

Yra Diela

Diela tame, kad kai viskas gražu ir gerai, nebėra ką rašyt. Kai dirbi, ir pagaliau pasieksi tą stadiją, kai nebesėdėsi mamai ant sprando.. Kai į tą darbą po bemiegės nakties ne nueini, o nuskrendi, nes juk esmė ne kur per tą naktį buvai, o su kuo... Kai yra ko laukti, ko pasiilgti ir dėl ko nerimauti, kai turi su kuo džiaugtis... Kai viskas stoja į vietas. Planai pildosi. Jei jau ieškom palyginimų, tai labai tiktų tas banalus gyvenimo sugretinimas su puzle. Vis mažiau ir mažiau tuščių langelių. Kai imi jausti pilnatvę, nebėra nei noro, nei laiko, nei reikalo zyzti. Gyvenu gerai. Tai kas, kad vasara parduota, kad nėra laiko, kad jokių atostogų ir nieko neįmanoma planuot. Bet ta šūdelienė nepranoks šviesiosios gyvenimo pusės. Don't Worry. Be Happy.

Don't Look Back In Anger

Kiekvienas sutiktas, pažinotas, mylėtas žmogus kažką davė. Kažką daviau jam. Prieraišumas, dėmesys, švelnumas, gyvenimiškos pamokos. Būna su tais žmonėmis visaip - gerai ir blogai. Ir nuostabiai smagu kartais. Ir graudu. Bet gerai, kad jie buvo/yra/bus. Puiku, kad paliko gyvenime žymę. Ar randą. Iš klaidų mokomės, o geri prisiminimai padeda ramiau užmigt, kai naktys tamsios ir ilgos. Bet kaip čia būna, kad taip staiga taip labai prisiriši. Pamiršti visus atsargumo pažadus. Visus kabliukus ir visas kabutes. Barjerus. Tvoras. Džiaugiesi kaip mažas vaikas, nes dabar yra gerai. Tik baisu, kad viskas, kas gerai, turi pabaigą. Bet kas tos pabaigos neturi? :)

Fade Away

Džiaugsmas, stresas, džiaugsmas, stresas, džiaugsmas, stresas. Stresastresastresas. Džiaugsmas. Tokie tie nauji vėjai. Gresiantis perlaikymas, žudantis karštis, atsisakantis funkcionuoti skrandis ir visiškai pakrikęs miego ritmas. Priešzombinė būsena. Tai vadinama sesija. Ir vis dėlto, šiuo metu nedrąsaus džiaugsmo yra daugiau. Yra dalykų, kurie visą tą šūdą atperka. :>

People Are Strange

Keista, kaip nevienodai žmonėms atmatuota gyvenimo džiaugsmo. Vieni šika vaivorykštėm, kiti banguoja tarp ašarų ir juoko, o treti sako, kad viskas čia yra sušiktai šūdinai šūdina. Jo. Visko gi būna - geros dienos, blogos dienos, tragiškos dienos, beprotiškai fantastiškos dienos ir nykios dienos... Tik kas blogiau? Kai skraidai padebesiais, ar kai turi tiek piktumo ant viso gyvenimo, jog nieko šviesaus jau kaip ir nebėr?.. Jo jo, žinau, reikia siekti aukso viduriuko, pusiausvyros, In ir Jang...

Hide-and-Seek

Kai eilinę naktį negali miegoti, dainuoji savo dainas sau savo mintyse, ir pritari sau antru balsu, sėdi tylomis, lenki pirštus. Skaičiuoji. Matuoji... Prisimeni. Žmones suskaičiuot sunku nėra. Vardai, veidai, prisiminimai, net ir išblukę, yra bent kažkiek apčiuopiami. Tik va, kaip suskaičiuoti ir pamatuoti meilę? Kad ir kokia ir kam ji būtų. Kai pagalvoji, kaip būtų nuostabu, jei žmonės jaustų bent dešimtadalį to, ką jauti jiems. Kaip viskas būtų paprasta! Nes toli gražu, ne visada mokam, ir juolab, tikrai ne visada norim parodyti tą jautriąją , pažeidžiamąją ir minkštą širdies pusę... Žinoma. Visada yra galimybė rinktis. Gali sakyti, kad tau nesvarbu. Gali sakyti, kad tau visai nerūpi. Gali užsimerkti ir šypsotis. But sometimes a smile is like a slut. Fake and Easy... Noriu namo. Į savo mišką. Į savo pievą. Į savo medį. Į mūsų senus gerus laikus. Kai viskas buvo paprasta. Gražu. Lengva. Ir svaigiai aišku. Kai dar nebuvom tokie - maža mergaitė nebuvo virtusi pikta kale, o linksmas geraširdis princas dar nebuvo nusmurgėlis negyvom akim...

Easy Come, Easy Go

Ar gyvenime iš viso yra kas nors ilgalaikio, jei net tavo paties, atrodytų, tvirti įsitikinimai, nusistatymai ir nuomonės gali būti taip greitai pakeisti kažkokių subjektyvių (na gal ir objektyvių) priežasčių... Draugai virsta priešais, meilės nekenčiamaisiais, o ignoruojamieji meilėmis. Ko galiu atsisakyt ir ką mielai paaukočiau dėl Jos ar Jo? Jomajo... Bet juk galima kartais sau leisti užsidėti rožinius akinius ir pamiršti visą racionalumą? Tik va proto išjungti nereikia, kad ir kaip ilgai ir kaip gražiai prašytų... Tai va, visa laimė, kad senos svajonės darosi visai realiais gyvenimo įvykiais... :>

Šeši

Pastaruoju metu matau daugiau saulėtekių, nei matau įprastai. T.y. kasdien. Taip jau gaunasi, kai pokalbiai iki paryčių yra gerokai mieliau, nei miegas. O nauji draugai atrodo keistai pažįstami... Viskas tvarkoj. Viskas gerai. Atsitiktini atsitiktinumai. Vakarėliai... Naktelės... Ryteliai... Dienelės... Viskas lekia pro akis, ir liejasi į kažkokią mandalą. Nesistengiu kažko išskirt, analizuot, ar interpretuoti. Viskas puiku, kai daug juokiesi, o verki taip pat tik iš juoko. Viskas nuostabu, kai gali ramiai ištiesęs kojas sėdėt ir kalbėt vėjus. Smagu, kai dieduliukas troleibuse sako, kad primeni jo jaunystės meilę. Smagu, kai gali dalintis džiugumu ir kai juo dalinasi su tavimi...