Streamline

Nenoriu būti demagogė. Nenoriu vaidinti, kad suprantu visų pasaulio blogybių kilmę, ir visų žmonių liūdesio ir vienatvės priežastis. Kad galiu išnarplioti tas šaradas ir išgelbėti kiekvieną paklydusią sielą. Nes taip nė velnio nėra. Ir nemanau, kad kas nors tai geba. Nebent koks naujai atsiųstas mesijas. Nenoriu būti kalė intrigantė. Nenoriu lipti kažkam per galvą, ręsti savo laimę ant svetimos. Istorija byloja, kad dar niekada nieko gero iš to nebuvo... ir nebus. Nes kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Ar bent jau mes taip suprantame likimo spyrius šiknon. Nenoriu būti ta, kurios vardą prisimena tik tada, kai reikia. Nenoriu turėti antro veido. Nenoriu vaidinti gyvybe pulsuojančio Arlekino, kai širdyje merdi ir stūgauja Frankenšteinas. Nors juoktis iš skaudžių dalykų turbūt vienas geriausių metodų, norint apmalšinti tą sopulį. Nenoriu meluoti. Nei sau, nei pasauliui. Nenoriu patapt žostka menininke Kuvalda, vos pasėdėjus porą savaičių sostinėje ir vadint, kad tą provincialumą galima paslėpti po juokingu vilnietišku akcentėliu. Nenoriu gerti vandens iš prispjaudyto šulinio. Nenoriu taikstytis su dažniausiai man nepalankiomis aplinkybėmis. Nenoriu tenkintis kažkieno paliktais trupiniais. Nenoriu būti eilėje antra. Nenoriu dublikato. Nenoriu vieno vakaro svaigulio. Nenoriu tylėti. Nenoriu žaisti pagal svetimas taisykles. Nenoriu bijoti. Nenoriu. Nebenoriu. Nors kaip žinia, gyvename sušiktoje skylėje, su didžiule iškaba "PASAULIS". Čia niekas neklausia "O gal tu nenori?". Čia yra taip, kaip turi būti. O jei kažkas nepatinka, eik velniop, arba bandyk pakeisti ką nors pats. Kai pagaliau išlendi iš po mamos sijono, supranti, kad viskas yra kiek kitaip, nei gimtojoje gūžtoje. Ir dar ganėtinai kitaip, nei Holivudo misteriškose pasakose. Mane šildo tik tai, kad susivokiau ganėtinai anksti. Kad nebėgsiu su banda į tą pusę, į kurią neš. Ir kad myliu gyvenimą stipriai, kaip niekad iki šiol nemylėjau. :>

Baigėme mokyklą

Ryt išleistuvės. Šiugža išlygintas suknelių šilkas, kaukši dailūs bateliai ir mažų rankinukų sagtys. Ir dantys. Iš nerimo. Kaktą muša prakaitas. Nebūtinai dėl kaitros... O tvankioje, tamsioje salėje susigrūdę žmonės tai aikčioja iš džiaugsmo, tai nepatenkinti murma, kad ceremonija užsitęsė. Kalbos. Gėlės. Padėkos. Dainos. Apkabinimai. Bučiniai. Aš jau žinau kaip viskas bus. Daugybę metų stebėjau šitą ritualą. Tik niekada neįsivaizdavau, kad tarp tų puošnių merginų būsiu aš. Kažkodėl.

.

Skaudės. Skaudės, kai kirps šitą, per 12 metų net sumedėti spėjusią, bambagyslę. Ir bus velniškai liūdna, kai paskutinį kartą būsi mokinuku. Kai paskutinį kartą būsi teisėtas mokyklos pilietis. Paskutinį kartą liesiesi prie savo įprasto, senojo gyvenimo...

.

http://www.youtube.com/watch?v=AG-eq1vkL0E

mūsų sielas ir smegenis daug kas nuvylė mūsų kaltės ir baimės nebepaliks galim verkti čia ašaromis apsipylę bet su šypsena laukiam, kas dar atsitiks

Marijonas žino ką rašo.

Forward!

Užsimerki ir matai pievas, atolus, ganyklas... Sodrią smaragdinę žalumą ir tyrą mėlį viršum pasišiaušusių girių. Užsimerki, ir šnervės užpildo lengvo laukinio vasaros vėjo gūsis. Užsimerki, ir visas šitas gaivalas tave įsuka... Pakelia aukštyn ir nepaleidžia... Atsimerki ir tik tada supranti, kad tavo basos kojos rasotoj žolėj yra būtent tas dalykas, rišantis su dabartimi, su realybe, su materija...

.

Gera. Gera, kai kiekvieną dieną mažėja nežinomųjų... Kai gali pabusti ramia galva ir tylinčia sąžine. Kai su visais atsiskaityta. Ypač su savim. Kai nieko nebijai ir jautiesi pilnas pozityvios Jah energijos... Kai saulė šviečia tau. .

Egzaminų rezultatai kol kas džiugina. Lt - 86%. Ist - 97%. Su pakiliu jauduliu laukiu anglų. Tikėkimės nesugadins nuotaikos. Kaip pvz vokietukų susimovimas šiandien...

Bliuzo Naktys

Meluočiau, jei sakyčiau, kad šitų dienų ir naktų neįtrauksiu tarp pačių mieliausių. Meluočiau, jei pasakyčiau, kad dabar nekvėpuoju bliuzų dvasia. Meluočiau, jei sakyčiau, kad tikėjausi tokio gėrio, meilės ir taikos ore... Meluočiau, jei sakyčiau, kad nepatiko. Tad nemeluosiu. Myliu jus, draugai, myliu tave, festivali, myliu Varnių padanges ir Lūksto seklumas... :D

.

Ir jei atvirai, aš jau užsikrėčiau ūmia bliuzų liga. Nes atsiminimai vien pozityvūs - juoko ašaros, tylūs pokalbiai ir įtemptos diskusijos. Juodas humoras ir temos, kurių aptarinėjimas kitoje aplinkoje atrodytų iškrypėliškai. Bendra neapykanta siaubingiems kaimynams ir bendras pakilus džiugesys, nes juk b l i u z a i. Ir visai neįsižeidžiau dėl klausimo kada būna fifų festivalis, dėl namiokų apie gražius papus ar dar kokį nors galą... :D Jaučiuosi pailsėjus, atsigavus, pilna ryžto ir vilties, kad ir kiti bliuzai bus toko gerumo...... :P

.

Kai užgeriu vyniaus imu ne tik norėt meilės, bet ir dainuot. Seniau svajojau dainuot reggae. Dabar - bliuzą... Ir man visai neblogai sekasi imituoti bohemišką vokalą..... :D

.

Neperėjau II žurnalistikos stojamųjų turo. Whatever.

.

O šitai mane bene pravirkdė.... :> http://www.youtube.com/watch?v=dpKk3AyJoK0

Timing Is Crucial

Naktų lengvumas. Balti kvapą gniaužiančių dūmų kamuoliai. Viskas lyg per migloto sapno motyvą... Nieko tikro. Nieko pulsuojančio. Nieko apčiuopiamo. Kiekvieną mielą kartą tas pats. Koktus graudulys ir akys įsmeigtos į niekur. Tuščiažodžiavimas. Demagogija. Migrena. Opa. Kosmoso dulkės.

. Nesakau. Pasiilgau tų laikų. Viskas atrodė kitaip. Ryškiau. Garsiau. Stipriau... Bet buvo mažiau laisvės. Ir dienos lėčiau plaukė... Bet vienodesnės. Ir džiaugsmas trukdavo ilgiau... Bet ilgiau skaudėdavo...

. Gaila, bet atmintis ne rėtis. Labai ilgam viskas įsirėžia. Randai gyja ilgai, lėtai ir sunkiai. Aišku. Kaltinti reikėtų vieną žmogų. Ir tas žmogus dabar spragina klaviatūra nerišlias mintis... Kopijuodamas mėgstamų, ar tiesiog įsimintinų rašytojų stilių. Blogai.

. Ryt Joninės. Reikėtų peršokti per laužą porą kartų. Šiaip. Kad sektųsi.

The End Of The Road

Jah Bless Sista... Vasara po truputį įsisiūbuoja. 2 egzaminai jau įveikti. 1 liko. Damoklo kardas pakibo virš mano galvos. Švilpimą girdžiu. Smūgio tebelaukiu. Greičiausiai ta nežinia dar ilgai mane smaugs, nes egzaminų rezultatus žada atskleisti tik liepos pradžioj... Ajajai. Kažkaip baisu. Tikrai labai baisu, kai neturi nei orientyro, nei pavyzdžio, nei troškimo, nei idealo, nei dievo... Nieko. Tik save ir savo išgąstį. Kai jautiesi lyg kačiukas, kurį piktos rankos tuoj skandins šaltam vandeny... Baisu. O kaip gi kitaip? Kas keisčiausia, kad šita stagnacija, panika ir košeliena apėmė ne tik mane. Masinis reiškinys. Epidemija. Pandemija... .............. ..................... ................ ................... ................. O šiaip aš nesiparinu. Laukiu bliuzų, ryte klausau roko, vakare klausau reggae, o nakčiai pasilieku dieviškąsias balades... Sėdi ant palangės, uodai kapoja šonus, nuo drėgno oro blondiniški plaukai susisuka į birbyzus... Telefonas tyli. Širdys tyli. Mintyse irgi ne per triukšmingiausias metas. Meditacija. Ir šiaip. Eik pragaran.

Burn My Shadow

Tradiciškai rašau jau paryčiais. Po kino vakarėlio. Pažiūrėjau, galima sakyti, tris filmus. Vietoj to, kad mokyčiausi egzaminams, kurie, kaip matyt, prasidės po savaitės. Ulala. Tik va, baugu, kad šitas pxuizmas netaptų tragedija. Bet stogo reikalai prastoki. Ne galva, o būgnas. Ar visi eina iš proto, ar aš viena?.. Ir nežinau kas blogiau - ar mano vienos skrydis virš gegutės lizdo, ar masinė psichozė. Nesmagu jaustis vienišai. Bet. Sukasi šarabanai.. . Nelabai turiu ką papasakoti. Pastaruoju metu mano gyvastį palaiko Bliuzų laukimas. Nors tikriausiai tik todėl, kad (po galais!) gyvenime juk reikia kažko laukti!.. . Labai noriu miego. Tad nesiplėsiu ir peripetijų neaiškinsiu. Pasakysiu tiek, kad man liūdna. Ir man nesiseka. Ir manęs niekas nemyli.

Reason Is Treason

Iš tiesų iš tiesų... Labai liūdna yra išsisemti, pavargti ir neberasti džiaugsmo net pačiuose mieliausiuose dalykuose. Gal tiesiog galvoje per daug visko prisikaupė. Gal todėl jaučiuosi sena, sutrešusi ir pavargusi. Gal dienos bėga pernelyg panašios vienos į kitas? Gal aš per daug supanašėjau su aplinka? Netgi blogo įrašai darosi nuobodūs ir nuvalkioti. Mazgotės, o ne įrašai... Paguoda tik tokia, kad įskaitos jau praeity. Po mėnesiuko paskutinis skambutis, egzaminai.... Dar po mėnesiuko išleistuvės... Bon Voyge...

.

Bendra vyrų ir moterų klaida : netekę originalo ieškom kopijos... Manau, kad aš nesu išimtis iš taisyklės. Ieškau reprodukcijos. Kiek patobulintos, pašlifuotos, nugludintais kampais ir dar su kokiu nors bonusu... Bet viena plonybė verčia pasijusti kažkaip ypatingai kvailai - niekas nenori būti pakaitalu. Visi norime tapti originalais... Aš taip pat.

.

...and the reason is you.

The Warmth

Pavasaris. Įskaitos, nemiga, mentai parke, meilės trūkumas ir maniakų antpuoliai. Besikeičiantis gyvenimas (ir ne tik mano) atneša daug džiaugsmo, bet tuo pačiu ir daug nerimo... Viskas keičiasi. Ir nelabai kas klausia ar mes to norime, ar mums reikia.... Bet viskas bus gerai. Visada būna. Gal su lengvais nukrypimais nuo kurso, su paklaida ar su pašalinėmis pasekmėmis... Bet argi ne tai ir yra gyvenimas? Gal. . Sunku patikėti, kad jau įpusėjo balandis. Gi tuoj vasara... Atrodo tik vakar buvo rugpjūtis, įjunk šviesą.... ir šėlionės Zypliuoes..... rugsėjo 1... Kažkur naktį, su sijonuku ir aukštakulniais... po brūzgynus su Giedre ir draugais draikėmės... :D Ką tik laistėm naujus metus, ką tik siautėjau savo gimtadienyje... Tuoj viskas versis aukštyn kojom... nesakau, kad nesidžiaugiu, bet nemeluosiu, kad nė kiek nesibaiminu. . O tu mane išvarysi iš proto. Jau nei juokinga, nei liūdna. Jau paprasčiausiai baisu.

Šuns Žvaigždė

Aš, Sado ir Mazo. Mes geriausi draugai, nes beveik niekada nesiskiriam. Nes vienas kitą puikiai suprantam. Nes toks gyvenimas. Negydomos žaizdos pūliuoja, pūva, metasi gangrena. iš pradžių tik į audinius, po to ima pūti ir kaulai...

.

Pažiūrėjau "Candy". Tyliai paverkiau iš smaugiančio liūdesio ir protingo džiaugsmo. Ir dar pora užkalbėjimų, kad praeitis liktų ten, kur yra dabar - kažkur prie švytinčio Sirijaus. Tarp sprangių kosminių ūkų ir lengvų saulės dulkių. Ten, kur nieko nėra, iš kur negrįžtama ir kur nėra lankymo valandų. Tiesiog.

.

Niekada nebuvo taip velniškai sunku, kaip sunku yra dabar. Dar niekad nebuvo taip baisu. Taip neramu. Ir taip svetima. Niekada niekas tiek daug iš manęs nereikalavo. Dar niekada nereikėjo daryti tiek dalykų, kurių daryti siaubingai nenoriu. Ir neturiu jėgų. Kažkodėl visada šitaip - kai turi noro, jėgų ir entuziazmo, to iš tavęs niekam nereikia. Kai tik juodas mėnulis pačiam zenite - pikas. Nors stauk. Toks jausmas, it mane kas traiškytų. Lėtai, po vieną kaulą. Brakšt, brakšt.

.

Širdis plaka tingiai ir tyliai. Lyg vilktų koją už kojos. Klakt - klakt - klakt - klakt... Lyg jos nebeturėčiau. Lyg ji būtų leisgyvė. Gelsva kavos puta sukasi ratu ir kimba prie švaraus puodelio. Lengvas kartėlis kartais į naudą. Juokinga. Juokinga ir kvaila yra tai, kad šito blogulio niekam parodyti neturiu nei menkiausio noro. Belieka rašyti. Ir pūsti baltus nemigos ratilus į šaltą pavasario naktį...

I Never Came

Aš tavęs velniškai pasiilgstu. Ir tu, prakeiktasis, tai žinai. Ir iš tiesų neėra aišku, ar šitas mazochizmas vadinamas "logišku mąstymu" arba dar gražiau - "blaiviu protu" iš tiesų yra toks logiškai blaivus... Gal dėl to taip saldžiai nekenčiam vienas kito ir to, kad vakar jau niekada netaps rytojum... Kartoju tai kas antram įraše. Gal kad patikėčiau pati?

.

Kai demonai slepiasi spintoje, užtenka išmesti spintą. Kai demonai slepiasi galvoje, belieka kirsti galvą...

.

Iš tikrųjų, tai blogiausia kas man gali atsitikti - neturėjimas ko mylėti. Ir nekalbu aš apie mielas mamytes, seilėtus broliukus, šaunias drauges, nudžiūvusius kaktusus, sexy rokerius ir beprotiškai fantastiškas kino žvaigždes arba apverktus ex. Tikrai siaubinga, kai neturi į ką sukoncentruosi žudančiai naivaus teigiamos energijos pliūpsnio, kai neturi kuo užpildyti galvos ir kam paskirti kiekvieno iškepto kotleto. Kai užmiegi galvodama ne apie žmogų, o apie tą naują megztinį arba skaudantį šoną. Nėra energijos. Nėra įkvėpimo. Nėra nuotaikos. Nieko nėra. Ir nereikia nieko...

.

O dar siaubingiau, kad su metais kvailėju. Ir kad eidama 20 metus dar gvildenu problemas, kurias reikėjo išsispręsti tada, kai buvau 15. Ak taip... Tada filosofuodavom apie gyvenimo siekius, planus, prasmę ir gyvybės esmę... Čia turbūt vaizdžiausiai pailiustruoti pavyktų maždaug taip: 14 metų analizuoji bibliją ir Dantės pragaro ratų paraleles, o 30ies sulauki paauglystės spuogų ir susižavėjimo Eminemu.

.

Gal man čia dėl būsimų kardinalių ir totaliai drastiškų gyvenimo permainų sukasi smegenys? O gal tiesiog 3 nakties truputį išeinu iš proto. Viena koja prote, taip sakant...

.

Įrašo pavadinimas (99%) buna tuo metu skambanti daina. ir nesvarbu, kur ji skamba: galvoje, kamabaryje, per langą, ar ką dainuoju. Ir kas juokingiausia, kad dažniausiai tos dainos turi kažkokią simbolinę reikšmę. O simbolių paieškas atkaliau per literatūros pamokas.

.

Vis pagalvoju, kad tikriausiai daugybė žmonių manęs nekenčia, o dar daugiau tiesiog šiaip norėtų iškeikt ir pasiųst ant trijų maloninių mažybinių raidžių... Prašom, nesivaržykit. Blogiau nebus.

.

Atvirauti nėra sunku. Daug sunkiau, manau, yra pakelti kito atvirumą. Ar per daug atvirauju?

(NO)California Dreamin'

Kalifornija... Utopija. Bent taip rodo serialai ir pasakoja grįžę emigrantai.... :D

.

Tikriausiai bet koks geras gyvenimas, kurio negalime turėti atrodo utopija... Logiška. Tačiau kaip nesvajoti apie nuolatinį gerą orą, šiltą vėją, žydrą vandenyną, kaitrią saulę, tvarką... Kaip nesvajoti apie gyvenimą didelėje turtingoje šalyje, kai pažvelgus pro langą pamatai pusnynus (jau kovas!!!), per televiziją tau pasakoja kokie vagys ir nusikaltėliai sėdi valdžioje ir kokio dydžio kyšius jie ima už priimtus nelogiškus įstatymus, mūsų maisto pramonė - dešra iš dvėselienos, gėrimuose nuodai, duonoje nuodai... Kaip viešu reikalu tapusi pedofilijos byla yra sėkmingai maskuojama... Mokymo programas ir švietimo reformas sudarinėja paskutiniai subingalviai, turbūt net nesuvokiantys kas ta mokykla, ko galbūt derėtų mokyti ir ko reikalauti... Tose pačiose mokyklose veši smurtas, mokinukai žudosi, vartoja narkotikus.. Vardinti galima be paliovos... Bet kažin ar kovo 11-oji yra tam tinkamas metas. Nors jei ne dabar, tai kada? Kuo rytojaus diena bus kitokia, kodėl negaliu dienoraštyje rašyti to, kas mano galvoje... Vakar žiūrėjau Landsbergio kalbą kažkokią... Juokinga, kai turtingi ir gerai gyvenantys žmonės ima postringauti, kaip visuomenė nuskurdusi dvasiškai, kaip žmonėms rūpi tik materialusis gerbūvis, pilvo kultas.... Na atsiprašau... Kokia gali būti kalba apie patriotizmą, apie moralinių lobių puoselėjimą, kai gausybė šeimų neturi ko valgyti? Tėvynės meile gyvas nebūsi. O ypač tokios tėvynės, kurios vaikai labiau primena našlaičius... taip kaupiasi pyktis, kai eini per gyvenimą ir matai kaip žmonės gyvena skirtingai.... Vieni grobia biudžeto lėšas ir darosi rezidencijų remontus už milijonus, o kitų visa šeima turi išsiversti su 500Lt per mėnesį... Tai kur čia teisybė? Kur čia šviesa? Ir iš kur bus tos žydinčios vienybės, kai matai, kokia klounų šutvė valdo valstybę. Sprogti galima, kaip pikta. Tik va įdomu, per kiek laiko žmogus supūva patekęs valdžion? Per kiek laiko išmokstama taip naglai viena ranka vogti, o kita ranka mojuoti rinkėjams, kad, na atleiskite brangūs žmonės, tačiau vaistų nėra ir nebus, darbo negausit, o pašalpų irgi nėra, nes mes premijas išsimokėjom...

.

Pavariau čia kaip mūsų mokyklos didysis politikas elektrikas Rimas. Bet kad labai pikta. Paskutinis lašas buvo nauja mokyklų pertvarkos reforma ir faktas, kad norima padaryti tokią akciją atrakciją, jog dirbantis jaunimas (iki kokių 25 metų) gaus mažesnį, negu minimumas atlyginimą... Tai po galais, (dieve dieve, kaip aš mintyse siaubingai keikiuosi....) tu atsėdi 12 metų sušiktoj mokykloj, tada dar 4 metus universitete, už kurį dar ir susimoki kosminius pinigus... O tada tu dirbi, blin, už centus! Iš mūsų šaiposi ir net nebando to slėpti......

.

Po šitų šlykštybių bandau ramiai pakvėpuot. Nes tikrai nervai nelaiko. Pasiutusiai pikta. toje Kalifornijoje, žinoma, irgi visokio mėšlo yra. Tikriausiai net daugiau. Nors ne, daugiau mėšlo negali būti... kažkaip kai nesidomi, kai neskaitai laikraščių, nežiūri debatų ir publicistinių laidų, kai tiesiog eini į mokyklą, savaitgalį patūsini ir pamiegi... Kai tiesiog gyveni savo rutinoj nesidairydamas į šalis ir neieškodamas pasaulio šiukšlių, viskas atrodo gerai. Bet neduokdie kryptelėsi galvą šonan.... Sodoma ir Gomora, peklos prieangis, ar dar kas nors faino iš šitos serijos..

.

Labanakt, patriotai.

http://www.youtube.com/watch?v=V0UcQDUR-fU&feature=related

Lights

Kas yra moteriška draugystė? Kokio ji tvirtumo? Kas jos pagrindas? Koks tikslas? Yra daugybė klausimų, kurie verčia kapstytis, verčia mąstyti ir juodomis nemigos valandomis neleidžia prarasti blaivaus proto likučių... Kartais man atrodo, kad pasitaiko magiško ryšio draugystės. Kosmoso energijos dėka sukurtos ir žemės traukos sutvirtintos žmogiškos draugystės. deja, kartais paaiškėja, kad šitos hipotezės neturėjo realaus pagrindimo. Kartais. Kartais nusivili žmogumi vien iš netikėtumo, kad jis nebuvo ar nėra toks, kokį pats susikūrei. O kartais priešingai. Tas, kurio niekada nevertinai, pasirodė be esąs ilgai ieškotas dėlionės gabalėlis... Kosmosas kaltas? Gal? Bet kažin ar tolimos planetos lemia mūsų žmogiškumą, mūsų jausmų proveržius ir emocijų skalę... Na, esmė paprasta. labai myliu savo drauges. Ir esu joms be galo dėkinga, nes tik tikras draugas su tavimi draugauja tave pažinodamas.

.

Nemanau, kad Saturno žiedus galėčiau kaltinti, kad po lygiai dviejų metų pertraukos jaučiu vėl tą patį gaivų brizą (labai tinkamas šiai situacijai vėjas), ir tikrai ne moterišką draugystę. Lygiai po dviejų metų pertraukos aš vėl jaučiu vidinę inerciją rašyti, kad mintys vėl noksta taip pat greitai, kaip tada.... O jau buvau pabūgusi, kad praradau šitą savo dalį... Todėl dabar labai bijau, kad šitas atgimimas gali taip pat staigiai pasibaigti, kaip ir prasidėjęs. Jei dievulis bus dosnus, paliks jį man ir per egzaminus.........

.

Gal ir kvailėju. Gal esu kiek per naivi savo amžiui... Gal tokie gūsiai ganėtinai kertasi su mano visai neromantiška prigimtimi (o gal ne tokia jau neromantiška?), tačiau kaip keista, kai žmogus net nežinodamas ir nieko nedarydamas, antrą kartą gali ištraukti iš gilios duobės.... Deja Vu.

.

Meskit į mane akmenį tie, kurie nėra darę kvailysčių.

Soulstorm

Nors už lango giliausi pusnynai, varvekliai ir užšalę prūdai, organizmas konstatuoja ką kita... Išvada paprasta, aiški ir nujausta iš anksto lyg dėsnis - prasideda visuotinė pavasarinė ruja... Neišvengsi ir pigiai neišgydysi. Belieka tik pasiduoti ir mėgautis. :D

.

Pastaruoju metu į daugelį dalykų pažvelgiu iš naujo. Kažkada dievinta muzika, kažkada mylėtas žmogus, kažkada labai branginta draugė, kažkada turėta svajonė... Viskas grįžta į gyvenimą. Deja Vu. Ir visai nepaisoma mano nuomonės. Viskas ima panašėti į didelį, sunkų ir nelogišką rebusą. Ir bijau, kad vudu, užkalbėjimai ir užkeikimai man čia gali nebepadėt. Velniop. Bus kaip bus. kai kurios permainos yra iš ties geros ir malonios.

.

Kartais gailiuosi, kad taip pernelyg ryškiai ir aiškiai viską sapnuoju... :D

.

Vakar iš vanago nagų išgelbėjom genį. Nudraskyta nugara, sprogstančia širdim ir byrančiom ašarom. Pirmą kartą mačiau verkiantį paukštį. Pagirdėm, padėjom į šiltą tamsesnį kampą ir palikom ramybėje. Bet paukščiui tai buvo tikriausiai dar baisiau, negu vanago nagai... Ką aš norėjau pasakyt.... Čia galėtų būti ir metafora. Šitaip būna ir su žmonėm.... Tu manai, kad jiems padedi, kad jie turėtų tau būti dėkingi, bet pasirodo, jiems to visai nereikia, jie išsigąsta ir pasprunka pasitaikius pirmai progai. Genys, tai genys. Bet žmogus... .

Nežinau kodėl tai parašiau.

Only You Know Me

Vakar buvo viena iš tų dienų, kai galva ūžė ir pūtėsi nuo apmąstymų: gyvenimo prasmės paieškų, savianalizės, įvykių dėliojimo į lentynėles ir bekūnių sąsajų čiupinėjimo... Pasistengiau galvoje atkurti visų draugų veidus. Gėda. Ne visus pavyko atsiminti taip aiškiai, kaip norėjau... Bet iš esmės, kai ėmiau dėliot... Dievulėliau! Žmonės! Kokie jūs nesveikai skirtingi!... Nuo nedrąsių, giliaminčių tylenių iki akiplėšiškų vakarėlių liūtų... Draugų ir gerų pažįstamų sąraše radau davatkų ir kalių, narkomanų, abstinentų, savižudžių, gėjų, reperių, didžėjų, metalistų, architektų, sportinikų, mokinukų, mokytojų, rastamanų, šamanų, fifų, banglų, muzikantų ir visai klausos neturinčių... O kokia neaprėpiama paletė savybių, bruožų, pomėgių, polinkių..... Oh mama!

.

Kai kurie iš tų draugų jau atitrūkę, kažkur... Kažkaip nutolę... Ir reikia prisipažinti, kad kai kurių man tikrai labai trūksta. Bet ne visada pavyksta išvengti povandeninių rifų ir srovių... Tokia politika. Taip sakant. Neprarandu vilties, kad viskas dar gali būti taip, kaip gerai buvo kažkada...

.

Iki išprotėjimo lauktas pavasaris pasirodo esantis tik smarkus žiemos pratęsimas. Blin :/ Dar pora savaičių šitos kankynės ir ieškosiu kokio švaresnio būdo pasidaryti lengvą galą....

.

I'm a freak bithc, baby.