I Want You To Be My Valhalla

Iššveiti visus pridulkėjusius užkaborius, išsiurbliuoji kilimus, išgaudai vorus, nuvalai dulkes nuo porcelianinių angelėlių ir tyliai ant lentynos surikiuotų enciklopedijų... Nublizgini langus ir trofėjų spintos stiklus. Ramiai lankstai rūbus. Tyliau vaikštai ir netrankai durų. Akimis medžioji kiekvieną namų kertę. Ir tyliai tyliai atsisveikini... Su namais, miško tyla ir lietaus beldimu naktimis... Sunkiausia atsisveikinti su senuoju gyvenimu ir senuoju aš. Nežinau, ar gyvatėms skauda, kai neriasi iš odos. Bet numanau, kad turėtų skaudėti. .

Kai išvalai visą šlamštą, prašviesėja akyse. Jau beveik išsprendžiau savo šaradą. Keistų sapnų prisapnavau šiąnakt... ir man atrodo, tai man padėjo. Bet patirtis rodo, kad mano sprendimai lemia mažiausiai... :D .

Laikas parodys...

No Surprises At All

Kartais atrodo, jog beveik neįmanoma atrasti to paties teisingiausio ir geriausio būdo gyventi normlai. Kartais to teisingo sprendimo paieškos užtrunka kur kas ilgiau ir būna daug skausmingesnės, nei galėjo atrodyti iš pat pradžių... ir viskas būna lyg ir gerai, kol neprasidedi su tuo purvinu reikalu. Kuo ilgiau svarstai, tuo labiau norisi spjaut į viską. Kai pagaliau tavo gyvenime atsiranda tai, ko senokai ieškojai, be abejonės, tai nepraeina be šalutinių pasekmių... Kažką gauni, bet kažką atima. Taip jau turi būt. Ar turi?

.

Taip, viskas tikrai yra lyg teleloto, kuriame laimi visi aplinkui tave. Tik ne tu.

.

Tuo mes ir panašūs. Gyvenimo būdas - laisvo pagreičio kritimas.... :>

.

Ką padaryt blogo, kad visiems gerai būtų?

Alektromantija

#Per pilnatį raudonu kaspinu pririšiu seną raudoną gaidį už kojos, smėlyje varnos koja prirašysiu raidžių ir prie kiekvienos padėsiu po užkalbėtą grūdą.

#Išmušus dvylikai paklausiu raudono gaidžio, ką turėčiau daryti su visa šita maišatimi mano galvoje.

#Gaidys rinks grūdą po grūdo - raidę po raidės.

#Kai jis baigs, turėsiu atsakymą.

#Nusuksiu senam raudonam gaidžiui kaklą, nupešiu raudonas plunksnas, tris kartus apvyniosiu raudonu kaspinu ir sudeginsiu su likusiais grūdais. Mėsą išvirsiu su pelenais ir užkasiu.

#Nusiplausiu rankas ir veidą šaltu vandeniu, atsikimšiu alaus ir įsijungsiu futbolą, nes ką tas sušiktas smirdantis ir tikrai skaityt nemokantis paukštpalaikis gal ižinot apie mano gyvenimą?!

Širdperša

Kartais pasidaro labai liūdna, nes suvoki beesanti tik menka, sentimentali ir dėl savo pačios kaltės nelaiminga moterėlė, nedaranti nieko, kad pakeistų situaciją, užglaistytų praeities broką, išsigaudytų senus vaiduoklius, nusiplautų rankas ir išmokti gyventi be to, kas seniai liko užnugary.

Kartais nėra progos.

Kartais nedėkingos aplinkybės.

Kartais...

O kartais tiesiog dėl nesižinojimo ko nori, mūsų gyvenimas klostosi priešinga kryptimi, nei svajoji.

Aleliuja. Nors kauk.

Streamline

Nenoriu būti demagogė. Nenoriu vaidinti, kad suprantu visų pasaulio blogybių kilmę, ir visų žmonių liūdesio ir vienatvės priežastis. Kad galiu išnarplioti tas šaradas ir išgelbėti kiekvieną paklydusią sielą. Nes taip nė velnio nėra. Ir nemanau, kad kas nors tai geba. Nebent koks naujai atsiųstas mesijas. Nenoriu būti kalė intrigantė. Nenoriu lipti kažkam per galvą, ręsti savo laimę ant svetimos. Istorija byloja, kad dar niekada nieko gero iš to nebuvo... ir nebus. Nes kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Ar bent jau mes taip suprantame likimo spyrius šiknon. Nenoriu būti ta, kurios vardą prisimena tik tada, kai reikia. Nenoriu turėti antro veido. Nenoriu vaidinti gyvybe pulsuojančio Arlekino, kai širdyje merdi ir stūgauja Frankenšteinas. Nors juoktis iš skaudžių dalykų turbūt vienas geriausių metodų, norint apmalšinti tą sopulį. Nenoriu meluoti. Nei sau, nei pasauliui. Nenoriu patapt žostka menininke Kuvalda, vos pasėdėjus porą savaičių sostinėje ir vadint, kad tą provincialumą galima paslėpti po juokingu vilnietišku akcentėliu. Nenoriu gerti vandens iš prispjaudyto šulinio. Nenoriu taikstytis su dažniausiai man nepalankiomis aplinkybėmis. Nenoriu tenkintis kažkieno paliktais trupiniais. Nenoriu būti eilėje antra. Nenoriu dublikato. Nenoriu vieno vakaro svaigulio. Nenoriu tylėti. Nenoriu žaisti pagal svetimas taisykles. Nenoriu bijoti. Nenoriu. Nebenoriu. Nors kaip žinia, gyvename sušiktoje skylėje, su didžiule iškaba "PASAULIS". Čia niekas neklausia "O gal tu nenori?". Čia yra taip, kaip turi būti. O jei kažkas nepatinka, eik velniop, arba bandyk pakeisti ką nors pats. Kai pagaliau išlendi iš po mamos sijono, supranti, kad viskas yra kiek kitaip, nei gimtojoje gūžtoje. Ir dar ganėtinai kitaip, nei Holivudo misteriškose pasakose. Mane šildo tik tai, kad susivokiau ganėtinai anksti. Kad nebėgsiu su banda į tą pusę, į kurią neš. Ir kad myliu gyvenimą stipriai, kaip niekad iki šiol nemylėjau. :>

Baigėme mokyklą

Ryt išleistuvės. Šiugža išlygintas suknelių šilkas, kaukši dailūs bateliai ir mažų rankinukų sagtys. Ir dantys. Iš nerimo. Kaktą muša prakaitas. Nebūtinai dėl kaitros... O tvankioje, tamsioje salėje susigrūdę žmonės tai aikčioja iš džiaugsmo, tai nepatenkinti murma, kad ceremonija užsitęsė. Kalbos. Gėlės. Padėkos. Dainos. Apkabinimai. Bučiniai. Aš jau žinau kaip viskas bus. Daugybę metų stebėjau šitą ritualą. Tik niekada neįsivaizdavau, kad tarp tų puošnių merginų būsiu aš. Kažkodėl.

.

Skaudės. Skaudės, kai kirps šitą, per 12 metų net sumedėti spėjusią, bambagyslę. Ir bus velniškai liūdna, kai paskutinį kartą būsi mokinuku. Kai paskutinį kartą būsi teisėtas mokyklos pilietis. Paskutinį kartą liesiesi prie savo įprasto, senojo gyvenimo...

.

http://www.youtube.com/watch?v=AG-eq1vkL0E

mūsų sielas ir smegenis daug kas nuvylė mūsų kaltės ir baimės nebepaliks galim verkti čia ašaromis apsipylę bet su šypsena laukiam, kas dar atsitiks

Marijonas žino ką rašo.

Forward!

Užsimerki ir matai pievas, atolus, ganyklas... Sodrią smaragdinę žalumą ir tyrą mėlį viršum pasišiaušusių girių. Užsimerki, ir šnervės užpildo lengvo laukinio vasaros vėjo gūsis. Užsimerki, ir visas šitas gaivalas tave įsuka... Pakelia aukštyn ir nepaleidžia... Atsimerki ir tik tada supranti, kad tavo basos kojos rasotoj žolėj yra būtent tas dalykas, rišantis su dabartimi, su realybe, su materija...

.

Gera. Gera, kai kiekvieną dieną mažėja nežinomųjų... Kai gali pabusti ramia galva ir tylinčia sąžine. Kai su visais atsiskaityta. Ypač su savim. Kai nieko nebijai ir jautiesi pilnas pozityvios Jah energijos... Kai saulė šviečia tau. .

Egzaminų rezultatai kol kas džiugina. Lt - 86%. Ist - 97%. Su pakiliu jauduliu laukiu anglų. Tikėkimės nesugadins nuotaikos. Kaip pvz vokietukų susimovimas šiandien...

Bliuzo Naktys

Meluočiau, jei sakyčiau, kad šitų dienų ir naktų neįtrauksiu tarp pačių mieliausių. Meluočiau, jei pasakyčiau, kad dabar nekvėpuoju bliuzų dvasia. Meluočiau, jei sakyčiau, kad tikėjausi tokio gėrio, meilės ir taikos ore... Meluočiau, jei sakyčiau, kad nepatiko. Tad nemeluosiu. Myliu jus, draugai, myliu tave, festivali, myliu Varnių padanges ir Lūksto seklumas... :D

.

Ir jei atvirai, aš jau užsikrėčiau ūmia bliuzų liga. Nes atsiminimai vien pozityvūs - juoko ašaros, tylūs pokalbiai ir įtemptos diskusijos. Juodas humoras ir temos, kurių aptarinėjimas kitoje aplinkoje atrodytų iškrypėliškai. Bendra neapykanta siaubingiems kaimynams ir bendras pakilus džiugesys, nes juk b l i u z a i. Ir visai neįsižeidžiau dėl klausimo kada būna fifų festivalis, dėl namiokų apie gražius papus ar dar kokį nors galą... :D Jaučiuosi pailsėjus, atsigavus, pilna ryžto ir vilties, kad ir kiti bliuzai bus toko gerumo...... :P

.

Kai užgeriu vyniaus imu ne tik norėt meilės, bet ir dainuot. Seniau svajojau dainuot reggae. Dabar - bliuzą... Ir man visai neblogai sekasi imituoti bohemišką vokalą..... :D

.

Neperėjau II žurnalistikos stojamųjų turo. Whatever.

.

O šitai mane bene pravirkdė.... :> http://www.youtube.com/watch?v=dpKk3AyJoK0

Timing Is Crucial

Naktų lengvumas. Balti kvapą gniaužiančių dūmų kamuoliai. Viskas lyg per migloto sapno motyvą... Nieko tikro. Nieko pulsuojančio. Nieko apčiuopiamo. Kiekvieną mielą kartą tas pats. Koktus graudulys ir akys įsmeigtos į niekur. Tuščiažodžiavimas. Demagogija. Migrena. Opa. Kosmoso dulkės.

. Nesakau. Pasiilgau tų laikų. Viskas atrodė kitaip. Ryškiau. Garsiau. Stipriau... Bet buvo mažiau laisvės. Ir dienos lėčiau plaukė... Bet vienodesnės. Ir džiaugsmas trukdavo ilgiau... Bet ilgiau skaudėdavo...

. Gaila, bet atmintis ne rėtis. Labai ilgam viskas įsirėžia. Randai gyja ilgai, lėtai ir sunkiai. Aišku. Kaltinti reikėtų vieną žmogų. Ir tas žmogus dabar spragina klaviatūra nerišlias mintis... Kopijuodamas mėgstamų, ar tiesiog įsimintinų rašytojų stilių. Blogai.

. Ryt Joninės. Reikėtų peršokti per laužą porą kartų. Šiaip. Kad sektųsi.

The End Of The Road

Jah Bless Sista... Vasara po truputį įsisiūbuoja. 2 egzaminai jau įveikti. 1 liko. Damoklo kardas pakibo virš mano galvos. Švilpimą girdžiu. Smūgio tebelaukiu. Greičiausiai ta nežinia dar ilgai mane smaugs, nes egzaminų rezultatus žada atskleisti tik liepos pradžioj... Ajajai. Kažkaip baisu. Tikrai labai baisu, kai neturi nei orientyro, nei pavyzdžio, nei troškimo, nei idealo, nei dievo... Nieko. Tik save ir savo išgąstį. Kai jautiesi lyg kačiukas, kurį piktos rankos tuoj skandins šaltam vandeny... Baisu. O kaip gi kitaip? Kas keisčiausia, kad šita stagnacija, panika ir košeliena apėmė ne tik mane. Masinis reiškinys. Epidemija. Pandemija... .............. ..................... ................ ................... ................. O šiaip aš nesiparinu. Laukiu bliuzų, ryte klausau roko, vakare klausau reggae, o nakčiai pasilieku dieviškąsias balades... Sėdi ant palangės, uodai kapoja šonus, nuo drėgno oro blondiniški plaukai susisuka į birbyzus... Telefonas tyli. Širdys tyli. Mintyse irgi ne per triukšmingiausias metas. Meditacija. Ir šiaip. Eik pragaran.

Burn My Shadow

Tradiciškai rašau jau paryčiais. Po kino vakarėlio. Pažiūrėjau, galima sakyti, tris filmus. Vietoj to, kad mokyčiausi egzaminams, kurie, kaip matyt, prasidės po savaitės. Ulala. Tik va, baugu, kad šitas pxuizmas netaptų tragedija. Bet stogo reikalai prastoki. Ne galva, o būgnas. Ar visi eina iš proto, ar aš viena?.. Ir nežinau kas blogiau - ar mano vienos skrydis virš gegutės lizdo, ar masinė psichozė. Nesmagu jaustis vienišai. Bet. Sukasi šarabanai.. . Nelabai turiu ką papasakoti. Pastaruoju metu mano gyvastį palaiko Bliuzų laukimas. Nors tikriausiai tik todėl, kad (po galais!) gyvenime juk reikia kažko laukti!.. . Labai noriu miego. Tad nesiplėsiu ir peripetijų neaiškinsiu. Pasakysiu tiek, kad man liūdna. Ir man nesiseka. Ir manęs niekas nemyli.

Reason Is Treason

Iš tiesų iš tiesų... Labai liūdna yra išsisemti, pavargti ir neberasti džiaugsmo net pačiuose mieliausiuose dalykuose. Gal tiesiog galvoje per daug visko prisikaupė. Gal todėl jaučiuosi sena, sutrešusi ir pavargusi. Gal dienos bėga pernelyg panašios vienos į kitas? Gal aš per daug supanašėjau su aplinka? Netgi blogo įrašai darosi nuobodūs ir nuvalkioti. Mazgotės, o ne įrašai... Paguoda tik tokia, kad įskaitos jau praeity. Po mėnesiuko paskutinis skambutis, egzaminai.... Dar po mėnesiuko išleistuvės... Bon Voyge...

.

Bendra vyrų ir moterų klaida : netekę originalo ieškom kopijos... Manau, kad aš nesu išimtis iš taisyklės. Ieškau reprodukcijos. Kiek patobulintos, pašlifuotos, nugludintais kampais ir dar su kokiu nors bonusu... Bet viena plonybė verčia pasijusti kažkaip ypatingai kvailai - niekas nenori būti pakaitalu. Visi norime tapti originalais... Aš taip pat.

.

...and the reason is you.

The Warmth

Pavasaris. Įskaitos, nemiga, mentai parke, meilės trūkumas ir maniakų antpuoliai. Besikeičiantis gyvenimas (ir ne tik mano) atneša daug džiaugsmo, bet tuo pačiu ir daug nerimo... Viskas keičiasi. Ir nelabai kas klausia ar mes to norime, ar mums reikia.... Bet viskas bus gerai. Visada būna. Gal su lengvais nukrypimais nuo kurso, su paklaida ar su pašalinėmis pasekmėmis... Bet argi ne tai ir yra gyvenimas? Gal. . Sunku patikėti, kad jau įpusėjo balandis. Gi tuoj vasara... Atrodo tik vakar buvo rugpjūtis, įjunk šviesą.... ir šėlionės Zypliuoes..... rugsėjo 1... Kažkur naktį, su sijonuku ir aukštakulniais... po brūzgynus su Giedre ir draugais draikėmės... :D Ką tik laistėm naujus metus, ką tik siautėjau savo gimtadienyje... Tuoj viskas versis aukštyn kojom... nesakau, kad nesidžiaugiu, bet nemeluosiu, kad nė kiek nesibaiminu. . O tu mane išvarysi iš proto. Jau nei juokinga, nei liūdna. Jau paprasčiausiai baisu.

Šuns Žvaigždė

Aš, Sado ir Mazo. Mes geriausi draugai, nes beveik niekada nesiskiriam. Nes vienas kitą puikiai suprantam. Nes toks gyvenimas. Negydomos žaizdos pūliuoja, pūva, metasi gangrena. iš pradžių tik į audinius, po to ima pūti ir kaulai...

.

Pažiūrėjau "Candy". Tyliai paverkiau iš smaugiančio liūdesio ir protingo džiaugsmo. Ir dar pora užkalbėjimų, kad praeitis liktų ten, kur yra dabar - kažkur prie švytinčio Sirijaus. Tarp sprangių kosminių ūkų ir lengvų saulės dulkių. Ten, kur nieko nėra, iš kur negrįžtama ir kur nėra lankymo valandų. Tiesiog.

.

Niekada nebuvo taip velniškai sunku, kaip sunku yra dabar. Dar niekad nebuvo taip baisu. Taip neramu. Ir taip svetima. Niekada niekas tiek daug iš manęs nereikalavo. Dar niekada nereikėjo daryti tiek dalykų, kurių daryti siaubingai nenoriu. Ir neturiu jėgų. Kažkodėl visada šitaip - kai turi noro, jėgų ir entuziazmo, to iš tavęs niekam nereikia. Kai tik juodas mėnulis pačiam zenite - pikas. Nors stauk. Toks jausmas, it mane kas traiškytų. Lėtai, po vieną kaulą. Brakšt, brakšt.

.

Širdis plaka tingiai ir tyliai. Lyg vilktų koją už kojos. Klakt - klakt - klakt - klakt... Lyg jos nebeturėčiau. Lyg ji būtų leisgyvė. Gelsva kavos puta sukasi ratu ir kimba prie švaraus puodelio. Lengvas kartėlis kartais į naudą. Juokinga. Juokinga ir kvaila yra tai, kad šito blogulio niekam parodyti neturiu nei menkiausio noro. Belieka rašyti. Ir pūsti baltus nemigos ratilus į šaltą pavasario naktį...

I Never Came

Aš tavęs velniškai pasiilgstu. Ir tu, prakeiktasis, tai žinai. Ir iš tiesų neėra aišku, ar šitas mazochizmas vadinamas "logišku mąstymu" arba dar gražiau - "blaiviu protu" iš tiesų yra toks logiškai blaivus... Gal dėl to taip saldžiai nekenčiam vienas kito ir to, kad vakar jau niekada netaps rytojum... Kartoju tai kas antram įraše. Gal kad patikėčiau pati?

.

Kai demonai slepiasi spintoje, užtenka išmesti spintą. Kai demonai slepiasi galvoje, belieka kirsti galvą...

.

Iš tikrųjų, tai blogiausia kas man gali atsitikti - neturėjimas ko mylėti. Ir nekalbu aš apie mielas mamytes, seilėtus broliukus, šaunias drauges, nudžiūvusius kaktusus, sexy rokerius ir beprotiškai fantastiškas kino žvaigždes arba apverktus ex. Tikrai siaubinga, kai neturi į ką sukoncentruosi žudančiai naivaus teigiamos energijos pliūpsnio, kai neturi kuo užpildyti galvos ir kam paskirti kiekvieno iškepto kotleto. Kai užmiegi galvodama ne apie žmogų, o apie tą naują megztinį arba skaudantį šoną. Nėra energijos. Nėra įkvėpimo. Nėra nuotaikos. Nieko nėra. Ir nereikia nieko...

.

O dar siaubingiau, kad su metais kvailėju. Ir kad eidama 20 metus dar gvildenu problemas, kurias reikėjo išsispręsti tada, kai buvau 15. Ak taip... Tada filosofuodavom apie gyvenimo siekius, planus, prasmę ir gyvybės esmę... Čia turbūt vaizdžiausiai pailiustruoti pavyktų maždaug taip: 14 metų analizuoji bibliją ir Dantės pragaro ratų paraleles, o 30ies sulauki paauglystės spuogų ir susižavėjimo Eminemu.

.

Gal man čia dėl būsimų kardinalių ir totaliai drastiškų gyvenimo permainų sukasi smegenys? O gal tiesiog 3 nakties truputį išeinu iš proto. Viena koja prote, taip sakant...

.

Įrašo pavadinimas (99%) buna tuo metu skambanti daina. ir nesvarbu, kur ji skamba: galvoje, kamabaryje, per langą, ar ką dainuoju. Ir kas juokingiausia, kad dažniausiai tos dainos turi kažkokią simbolinę reikšmę. O simbolių paieškas atkaliau per literatūros pamokas.

.

Vis pagalvoju, kad tikriausiai daugybė žmonių manęs nekenčia, o dar daugiau tiesiog šiaip norėtų iškeikt ir pasiųst ant trijų maloninių mažybinių raidžių... Prašom, nesivaržykit. Blogiau nebus.

.

Atvirauti nėra sunku. Daug sunkiau, manau, yra pakelti kito atvirumą. Ar per daug atvirauju?